Aurelija Žutautienė
Paklauskite bet kurio gatvėje sustabdyto Eržvilko (Jurbarko raj.) gyventojo, kas galėtų išsamiau papasakoti apie miestelio praeitį bei dabartį, ir dauguma mostels Ramiojoje gatvėje gyvenančio pensininko Algimanto Striauko (78 m.) namų link. Buvęs rusų kalbos, piešimo ir fizinio lavinimo mokytojas, niekada neprarandantis optimizmo ir geros nuotaikos, pažįsta kone kiekvieną miestelio gyventoją, žino visus seniūnijos kampelius. Ponas Algimantas papasakojo legendą, jog kadaise šiose vietose pelkių ir kemsynų apsuptą medinę pilį užpuolė gerokai gausesnės kryžiuočių pajėgos. Silpstantys pilies gynėjai prieš juos išleido eržilą, ant kurio užmetė neseniai nudobto vilko kailį. Kryžiuočių arkliai pasibaidė "vilko", kurių apylinkėse buvo išties gausu, ir išbarstė sunkius šarvus nešiojusius riterius po balas ir pelkes, kur tie ir gavo galą. Nuo tada piliai, o vėliau ir miesteliui ir kliuvo Eržvilko vardas. Pagal kitą legendą, miestelis taip pavadintas legendinio kunigaikščio Eržvilko garbei. Piliakalnis, ant kurio stovėjo kunigaikščio pilis, išlikęs iki šiol, o viršūnėje anksčiau buvo pilkalnis, kurį esą žmonės supylė, kai pilis buvo sudeginta. Algimantas tikina, jog anksčiau ten buvo ir šulinys, kuriame tryško šaltinis. Kai kadaise ūkininkas Antanas Danielius statėsi namą, kasdamas pamatus netoli piliakalnio kelių metrų gylyje aptiko mūrinę sieną, o Bronius Suronas vėliau keturių metrų gylyje rado grindinį. Piliakalnį buvo pradėję kasinėti ir daugiau vietinių "mėgėjų", bet Algimantas su bendraminčiais juos sudraudė. Vėliau vyrai užlygino duobes bei pakeitė Eržvilkų upelio vagą, kad negriautų piliakalnio pamato. Tiesa, vėliau architektai leido žmonėms statytis namus prie pat istorinės vietos, tad dabar čia viską niokoja besiganančios karvės.
Algimantui Striaukui gaila, kad nepavyko įgyvendinti sumanymo prie įvažiavimo į Eržvilką pastatyti didžiulį riedulį, surado melioratorius Juozas Gaidamavičius. Kur tik vyriškis bandė raustis į žemę, visur atsitrenkdavo į akmenį, kuris turėjo būti ne mažiau kaip šešių metrų ilgio, o gal ir dar didesnis. Šio akmens "brolis" tysojo Karklotės upelyje dar tais laikais, kai A. Striaukas buvo piemuo. Sulipdavo ant akmens mažiausiai šeši piemenėliai, suguldavo ir dar likdavo vietos laužui susikurti. Kai šį akmenį suskaldė ūkininkas Jonas Šilaitis, atskalų užteko šešių pastatų pamatams. Algimantas galėtų parodyti vietą, kur guli milžino dvynys, tačiau iš kur dabar gauti tiek pinigų akmeniui iškasti ir pervežti.
Žymiausi Eržvilko atlaidai - Škaplierna, tačiau, pasak senojo mokytojo, jie nebe tokie iškilmingi kaip anksčiau. Nublanko ir švento Zidoriaus, Jurgio ar Mataušo atlaidai, nes klebonėlis gyvena Kaune, be to, turi net dvi parapijas, todėl kiekvieno parapijiečio vardo kaip anksčiau nebeįsimena ir visur nebesuspėja. Iš kitur atvažiuoja ir bene pusė mokytojų. Senasis mokytojas drauge su tėvu užrašė ir paliko mokyklai bažnyčios istoriją, vėliau - mokyklos istoriją, rinko vietos posakius ir žmonių pravardes. 1977 metais nenuilstantis entuziastas, tuomet dirbęs kultūros namų direktoriumi, įkūrė išgarsėjusį bandonijų ansamblį. Pats Algimantas bandonija negrojo, tačiau nuo pat 1940-ųjų giedojo "pagrabuose". Iš 20 apylinkėse gyvenančių bandonininkų į ansamblį burtis sutiko tik šeši. Vokiečių turistai tik varvindavo seilę žiūrėdami į išsaugotus senuosius firmos "Arnold" instrumentus ar amerikoniškąsias "Kontinental". Unikalias bandonijas pavyko išsaugoti dėl to, kad apylinkėse buvo nemažai nagingų meistrų, sugebėjusių jas remontuoti. Meistrai mokėjo gaminti "balsiukus" iš senų plieninių dalgių ašmenų. Šioje srityje nepralenkiami buvo jau senokai miręs meistras Kimbra ir dar dabar Jurbarke gyvenantis Leonas Blažys.
Tradicinę kapeliją sudarydavo bandonija arba konstantinka, smuikas, Žemaitijoje vadinamas tiesiog muzika, ir kontrabosas arba jo atmainos: bizda arba basedlas. A. Striaukas mena, kaip jiems koncertuojant šventėje ant Rambyno kalno tuometinis rajono komunistų partijos sekretorius Jonas Gabalis atkreipė dėmesį, jog smuikininkas Petras Eičas groja ne taip kaip visi, stryką laiko kaire ranka. Paklaustas, kodėl taip yra, šmaikštuolis atrėžė, jog anksčiau grojo kaip visi, tai yra dešine, todėl ir atsėdėjo dešimt metų Sibire. Štai dabar ir groja "teisingai" - kaire.
A. Striaukas ligi šiol saugo adainykščių savo draugų dovanotus dirbinius ar skulptūrėles, mena kiekvieno jų sukūrimo istoriją. Užėjus rusams, eržvilkietis Stasys Toliušis sumeistravo šėpą, kurią pravėrus grodavo išdrožti muzikantai, o vėliau išeidavo darbininkai ir įvairias įrankiais mušdavo storą poną. Naujiesiems okupantams Stasys aiškindavo, jog čia mušamas buržujus, ir pastarieji likdavo labai patenkinti. Kai Lietuvą okupavo vokiečiai, meistras keliais peilio brūkštelėjimais "buržujų" pavertė žyduku...
Algimantas išgyvena, jog jaunimas išvažiuoja iš Eržvilko ir mažai tesidomi savo miestelio istorija. Senieji bandonininkai sulaukė garbaus amžiaus, kai kurie jau persikėlę Anapilin, o jų pakeisti nebėra kam.
