• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

1994 balandžio 26 dieną Lietuva ir Lenkija pasirašė būsimos puikios draugystės sutartį. Nuo tada oficialiai geri santykiai intensyvėjo nepaprastai. Kaip sako politikai – dar taip stipriai lietuviai su lenkais nedraugavo. Bet prieš penktadienines dešimtmečio iškilmes abiejų šalių žurnalistai pavartė neoficialią draugystės bylą ir nutarė – ne viskas yra gerai.

REKLAMA
REKLAMA

Pikčiausiai parašė Maja Narbutt, dienraščio “Rzeczpospolita” autorė. Perskaitęs tekstą nuliūdau ir dėl viso pikto paskambinau draugui į Varšuvą – paklausiau, ar šis dienraštis vis dar įtakingas. Slapta tikėjausi gauti raminantį atsakymą – na, kad kažkada buvo stiprus, dabar nusivažiavo ir niekas jo neskaito. Deja – gavau kategorišką atsakymą – tai antras (o kartais ir pirmas – šalia “Gazeta Wyborcza”) dienraštis Lenkijoje. Konservatyvus ir dešinysis. Jei dešinysis, svarsčiau, turėtų būti už Lietuvą? Juk slapta visi žino, kad Lietuvos lenkai nėra, švelniai formuluojant, nei labai konservatyvūs, nei labai dešinieji...

REKLAMA

Bet M. Narbutt straipsnyje “Nei partnerystės, nei strategijos” (http://www.rzeczpospolita.pl/gazeta/wydanie_040423/publicystyka/publicystyka_a_1.html) nemėto vis dar stiprios Lietuvos lenkų Lietuvoje engimo kortos – tik šiek tiek. Autorė priekaištauja Lietuvos valdžiai dėl dalykų, kurie mums kaip tik atrodė amžiams sutvarkyti.

Autorė teigia, kad strateginės Lietuvos ir Lenkijos partnerystės sutarties lakmuso popieriumi tapo lenkų administruojamos saugumo zonos Irake sukūrimas. “Lietuvai tai galėjo tapti akimirka, kai ne tik popieriuje galėjo paremti savo partnerį. 59 karius, nusiųstus iš Vilniaus, negalima vadinti įtikinamu pritarimu Lenkijai. Žinoma, visuomet galima pasakyti, kad tokios yra nedidelės šalies galimybės. Bet šis argumentas blėsta, žinant, kad dar mažesnė Latvija, su kuria mus nesieja jokia strateginė partnerystė, nusiuntė dvigubai daugiau karių”, - rašo M. Narbutt.

REKLAMA
REKLAMA

Na, jeigu strateginę partnerystę galima vertinti smulkmeniškais skaičiavimais, reikia skaičiuoti tiksliai. Irake šiuo metu yra 120 (iš jų 54 yra lenkų divizijos sudėtyje) Lietuvos karių. Lenkų – 2240. Jei skaičiuoti pagal autorės principą – ką gali didelės ir mažos šalys (40 mln. gyventojų Lenkijoje ir 3,5 mln. Lietuvoje) – Lietuva, norėdama atitikti didžiavalstybines Lenkijos dalyvavimo Irake proporcijas, turėtų nusiųsti apie 180 karių. Sutinku, šiek tiek trūksta. Bet juk iniciatoriai ir turi duoti daugiau? Nes ir kiti lenkų partneriai nepersistengia. Štai Ispanijos (41 mln. gyventojų) karių Lenkijos zonoje yra 1380, Ukrainos (49 mln.) – 1530, artimų Lenkijos draugų ir partnerių vengrų (10 mln.)- 300, slovakų (5 mln.) – 90. Pagal šias gyventojų ir kareivių Irake proporcijas Lietuva atrodo labai strategiškai ir patikimai. Bet statistika - tai autorės pasiūlytas (pavadinčiau jį šiek tiek šlėktišku) partnerystės ir draugystė vertinimo matas. Tiek jau to...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antrasis M. Narbutt “strateginis” priekaištas – rimtesnis: “Savo kovoje dėl būsimos Europos konstitucijos nejautėme jokios ypatingos partnerio iš Lietuvos paramos. Gal iš tikro Nicos balsų skaičiavimo sistema nėra tai, kas lietuviams rūpi labiausiai, bet mažiausia mūsų argumentų parama Lenkijoje būtų įvertinta. Ir jau tikrai tikėjomės, kad Lietuva, kuri nuo Jogailos laikų yra katalikiškas kraštas, parems Lenkiją siekiant, kad preambulėje būtų įrašytos krikščioniškosios vertybės. Neturėjo tai būti (...) kaip bendras mūšis prie Žalgirio, bet bent ženklas, kad Lietuva užima tą pačią poziciją.”

REKLAMA

Ir vėl autorė teiginyje padarė šiek tiek klaidų. Pati paprasčiausia paieška internete išmetė dokumentą, kuris vadinasi “Vyriausybės nuostatos dėl Europos Konstitucijos projekto” (http://www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=1&MenuItemID=180&LangID=1&ItemID=3730). Šiuose nuostatose yra sakinys – “atkreipiamas dėmesys, kad Sutarties dėl Europos Konstitucijos preambulėje turėtų būti paminėtos Europos krikščioniškosios šaknys”. Akivaizdžiau ir būti negali. Bet autorė teisi rašydama, kad aiškiai suformuluoto palaikymo Lenkijai, jai kaunantis už jiems palanką Konstitucija, iš Lietuvos pusės nebuvo. Kodėl taip vyko, aš, subjektyvus ir neprofesionalus stebėtojas, pasakyti negaliu. Nemanau, kad Lietuvos pareiškimas, palaikantis Lenkiją, būtų stipriai pakenkęs Vilniaus ir Briuselio santykiams. Žinoma, būtų nepatenkintų, reikėtų šiek tiek intensyviau “išsišokimą” glaistyti neoficialiuose pokalbiuose, bet neartikuliuoti argumentai “žinot, mes juk su lenkais ranka rankon...jau kelis amžius...neseniai susitaikėm...jie mums taip padeda...prekybinis partneris” viską sutvarkytų. Juk mes maža šalis, todėl turim teisę bent kartais pademonstruoti politinę aroganciją? Ir lenkus būtumėm truputį pradžiuginę....

REKLAMA

Didžiausią slogutį palieka baigiamieji M. Narbutt straipsnio teiginiai. Autorė rašo apie “neliečiamas” temas: “Atgimstanti lietuvių valstybė ką tik ištrūko iš Maskvos valdžios, ir būtų netaktiška iš jos reikalauti prisitaikyti prie visų tarptautinių standartų ar atsiskaityti su praeitimi. Bet autocenzūra išliko, nors dabartinė politinė situacija jau nebepateisina tokio delikatumo. Bet sunku įsivaizduoti, kad koks nors lenkų politikas, atvykęs su vizitu į Vilnių, pareikalautų iš Lietuvos atsiprašymo už tūkstančius Lenkijos respublikos piliečių, kuriuos Vilnijos Paneriuose nužudė su vokiečiais bendradarbiavę lietuvių policininkai. (...) Tam tikra prasme Lenkijos-Lietuvos santykiai yra šiuolaikinės Europos fenomenas. Lenkijos ir Vokietijos politikai gali diskutuoti apie labiausiai kontroversiškus praeities įvykius, kai kuriuos klausimus aptariant ypač aštriai, bet panašūs debatai kol kas neįmanomi tarp Lenkijos ir Lietuvos”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesiog keleriopai jėzuitiška logika! Lenkijos respublikos piliečiai? Taip, žydai buvo Lenkijos piliečiai, bet vargu ar jie jautėsi saugiai gyvendami antisemitinėje valstybėje – o Lenkija iki karo tokia ir buvo. O ir po karo – pakanka prisiminti 1946 Kielcų pogromą...

Lietuvoje skaudžia Holokausto tema kalbėti nevengiama. Ir pripažįstama mūsų kaltė. Taip pat prašoma žydų atleidimo, ir dar ne kartą tas prašymas bus pakartotas. Bet Panerių žudynės nebuvo inicijuotos lietuvių. Žudė naciai. Šalia jų buvo grupelės kitų tautybių žmonių – lietuvių, ukrainiečių, lenkų ir rusų. Žinoma, žudikai – daug jų ar mažai, negauna indulgencijos. Apie tai Lietuva gali diskutuoti su lenkais, bet ar šios diskusijos objektas būtų korektiškas? Ar ši hipotetinė diskusija būtų naudinga? Koks gali būti rezultatas, jei lietuviai prisimintų Armijos Krajovos sušaudytus Vietinės rinktinės karius, o lenkai – analogiškus “plechavičiukų” veiksmus? Kur tokios diskusijos kriterijus? Kas daugiau nužudė, tas to ir atsiprašo? Tai būtų makabriškas disputas...

REKLAMA

Dar vienas, paskutinis, autorės priekaištas Lietuvai – neatremiamas. M. Narbutt klausia, kodėl lenkiškų pavardžių pasuose negalima rašyti lenkiškomis raidėmis? Ši problema man visiškai nesuprantama – jeigu gruzinų tautinė mažuma pareikalautų pavardes rašyti gruziniškais rašmenimis, gal ir atsirastų problemų. Bet dabar, kai visose operacinėse sistemose visų kalbų šriftai unifikuoti, o visi spausdintuvai “supranta” unifikuotus šriftus, net ir gruzinų abėcėlė yra “įkandama”. Atspausdinti Lietuvos piliečiams pavardes taip, kaip jie nori, nėra sudėtinga. Kodėl iki šiol leidžiama eskaluoti šią problemą, paverčiant ją politine? O gal tai yra politinė problema? Gal kur nors sėdi ksenofobiškas valdininkas, kuris sako: “Kad lenkai savo pavardes rašytų lenkiškai? Tie Vilniaus grobikai taip rašyti galės tik per mano lavoną”. Jei toks žmogus yra, tuomet blogai.

REKLAMA

Balandžio 22 dienos “Veidas” irgi svarsto Lietuvos ir Lenkijos santykius. Joje dalyvavo Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos pirmininkas dr. Jaroslavas Volkonovkis. Į žurnalisto Giedriaus Sarafino klausimą – “Na, tarkim, būtų leista Lietuvos lenkams pasuose savo pavardes rašyti lenkiškai, juk iškils kitokių problemų?”, atsako gana kategoriškai: “Ne, kitų problemų neatsiras, jeigu jų niekas dirbtinai nesukurs”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas gi tai? Ir mūsų lenkai, ir Karūnos lenkai mato tik vieną problemą? Ir jos išsprendimas paverstų Draugystės sutartį ne popieriumi, o realia draugyste? Lenkijoje netiesiama “Via Baltica” magistralė, nestatomas elektros tiltas partnerystei nekenkia?

Lietuvos ir Lenkijos santykių europinis paradoksas yra ne diskusijų nebuvime. Paradoksai atsiranda tik šeimoje. Lietuva ir Lenkija yra vienintelės valstybės Europoje, kurios beveik neturi savarankiškos istorijos. Į bet kurios šalies – Lenkijos ar Lietuvos - istorijos vadovėlį bepažvelgsi, visur lenkai ir lietuviai. Unijos, pykčiai, garsūs mūšiai, bendri poetai, tarpusavio kovos ir susitaikymai. Mes, deja, nesame partneriai. Mes giminės – o tai dažnai nėra palankus veiksnys bendrai veiklai ar draugystei.

REKLAMA

O kaip pagalvoji, kad visą tarpvalstybinę strategiją lemia “giminiška problema” - pavardžių rašyba, darosi juokinga. Ir graudu. Toje pačioje “Veido” diskusijoje Nepriklausomybės akto signataras (vienas iš trijų Lietuvos lenkų, jį pasirašiusių) Medardas Čobotas pasakė, kad Lietuvos ir Lenkijos draugyste įtvirtinti reikės 40 metų. Nes, anot signataro, per tiek laiko išmirs senų stereotipų pritvinkusi karta.

Žiaurus problemos sprendimas. Ir nuobodus. Dabar daug įdomiau – visuomet šalia rasi beveik gerą draugą, mėgstantį skaniai pasiginčyti. Svarbu, kad kumščiais nesišvaistytų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų