Apie sportą mieste ėmiau galvoti kažkurią dieną eidamas beveik visiškai tuščia Universiteto gatve – buvo šviesu, tad veiksmas vyko turbūt ryte.
Aš po truputį vijausi vienišą rūkalių. Užsitraukęs paskutinius dūmus, jis jau ruošėsi mesti nuorūką sau po kojomis, bet tolumoje, už gerų dvidešimties metrų, pamatė šiukšlių dėžę ir švystelėjo nuorūką jos link. Cigaretė nuskrieju tobulu lanku ir nieko neužkliudžiusi smagiai pranyko dėžės kiaurymėje. Žmogus, pritrenktas sportinės sėkmės, stabtelėjo, apsidairė, galų gale apsigręžė ir – koks palengvėjimas – aptiko žiūrovą! Aš nedelsdamas iškėliau nykštį, šitaip patvirtindamas, kad fantastišką metimą mačiau ir įvertinau. Mes taip ir nesumažinom atstumo, nuėjom tolyn, kol jis pasuko Pilies, o aš – Vokiečių gatvės pusėn, bet tos akimirkos neegoistinę vienybę prisimenu su malonumu.
Ir nusprendžiau suklasifikuoti visas man žinomas miesto sporto šakas. Aš kultivuoju jas ne visas, tad didžiąją dalį patyrimo teko švelnia prievarta traukti iš giminių, draugų ir bendradarbių.
Bet pirmiausia siūlau susitarti dėl termino. Miesto sportas nėra šiaip banalus sportas. Į definiciją nepatenka ėjimas dėl ėjimo, bėgimas ristele, krepšinis, tinklinis ar futbolas kieme arba mokyklų salėse, važinėjimas dviračiais, lentomis, riedučiais, slidinėjimas, važiavimas automobiliu ar motociklu greičiau nei leidžiama, bet kokie veiksmai sporto klubuose ir baseinuose, bet kokie judesiai su privačiais treniruokliais, rytinė mankšta, stalo ir lauko tenisas, šachmatai ir šaškės. Visi išvardinti dalykai yra miesčioniškos būsenos elementai, juos reikia vadinti ne sportu, o nepaaiškinamos graužaties, slypinčios kažkur šalia sąžinės, raminimu.
Tikrasis miesto Sportas (štai šitaip, didžiąja raide) yra organiškas kaimo Sporto, kai reikėdavo arba pavyti (partrenkti, sugauti) maistą, arba pačiam netapti maistu, tęsinys. Mieste Sportas prarado kai kurias kaimiškąsias funkcijas, bet keliais elementais ir praturtėjo.
Man pavyko išskirti penkias jo šakas. Nemanau, kad tai galutinė klasifikacija, tad puslapio neužverčiu.
1. Sprintas. Tai veikla, labiausiai panaši į netikrą miesto sportą. Nuo bėgimo ristele skiriasi tuo, kad reikia bėgti turint aiškų tikslą, o bėgimo stilius turi atitikti aplinkybes. Pavyzdžiui, vienaip pabėgėjama tuo metu, kai einant per gatvę stabteli automobilis. Tai mandagusis mikrosprintas, kai reikia parodyti paslaugiam vairuotojui, kad vertini jo paslaugumą, bet nenusižemini iki bėgimo paknopstomis. Mandagusis sprintas skiriasi nuo realaus sprinto – tarkim, bandant suspėti iki vis dar stotelėje stovinčios viešojo transporto priemonės. Beje, labai svarbus šio bėgimo, kaip ir visų miesto sporto šakų, emocinis veiksnys. Bėgant į stovintį troleibusą, svarbu įvertinti aplinką, žiūrovus ir savo postakcinį elgesį. Ką daryti, jeigu veiksmas buvo nesėkmingas ir durys prieš nosį užsitrenkė? Mažiausiai patyrę sprinteriai dar kelis žingsnius bėga paskui troleibusą ir mojuoja rankomis, tikėdamiesi kad vairuotojas vis tik sustos. Šie žmonės atrodo apgailėtinai. Išdidžiausiai pasielgė vienas mano draugas, patyręs sportininkas: pamatęs, kad durys užsidarė, jis dar labiau padidino tempą ir puikiai imitavo, kad lėkė ne link kvailo ir jam nereikalingo troleibuso, o bėgo šiaip, tolyn. Tiesiog bėgo savo keliais į jam vienam težinomą tikslą.
2. Mėtymai. Ši šaka irgi gana tradiciška. Sportinis mėtymas mieste yra impulsyvus ir improvizacinis veiksmas, prasidedantis, kai rankose atsiranda nereikalingas daiktas. Miestų tvarkytojams derėtų žinoti, kad šio impulso šiukšliadėžių kiekis, tankis ar dizainas nenuslopina. Metikai, supratę, kad disponuoja mėtyti tinkamu objektu, iš karto pradeda dairytis iššūkio ir ne visuomet tai būna šiukšlių dėžė. Iššūkiu gali tapti vandens nutekėjimo grotelės, nulinkęs lietvamzdis arba laikinas įsivaizduojamas taikinys – ketvirta šaligatvio plytelė nuo namo krašto. Mėtymo objektai irgi turi savo sunkumo kategorijas. Nesudėtingiausias įrankis yra kompaktiškas, turintis gana didelę sąlyginę masę ir inertiškas kūnas – ilgai rankose minkomas kramtomosios gumos rutuliukas. Jis jau praradęs savybę išdavikiškai prilipti, lekia nuspėjama trajektorija, o nesėkmės atveju galima nekreipti dėmesio į liudininkus, nes žaibiško metimo beveik niekas nepamato. Gerokai sunkiai tvarkytis su nuorūkomis – skrydžio trajektorija įnoringa, prietaiso forma – pailgas cilindras – sukelia papildomų keblumų, pataikyti dažniausia reikia į urną, o nepataikius sąžiningiausiems metikams tenka pasilenkti ir viską sutvarkyti. Metimo virtuozai labiausia mėgsta įvairias pakuotes – traškučių, ledų, sulčių, bet šis požanris, mano nuomone, tėra loterija, o ne sportas.
3. Koordinacijos lavinimas. Vienas mano informatorius pasakojo, kad vaikystėje, eidamas į darželį, nekantriai laukdavo vieno kelionės etapo – ilgos iš nešlifuotų akmenų sumūrytos tvoros. Šios tvoros pradžioje jis padėdavo pirštą ant mūrijimo siūlės ir per šias siūles braukdavo iki tvoros pabaigos. Sporto tikslas – taip numatyti braukimo siūlėmis maršrutą, kad pirštas nepatektų ant akmens. Deja, tvoros viduryje buvo įmūrytas didelis akmuo – apačioje siūlių nebuvo, o akmens viršaus pasakotojas nepasiekdavo. Vėliau pasikeitė darželis, atsirado kitų maršrutų... Ir vieną dieną jau suaugęs koordinacijos sportininkas važiavo savo vaikystės gatvėmis. Pamatė tvorą – ir atgijo ilgai slėptas nepasitenkinimas. Jis sustabdė automobilį ir šį sykį maršrutą įveikė nuo pradžios iki galo. Bet, man prisipažino, padaryti tai pavyko tik iš antro karto.
Kiti koordinaciją ugdantys sportininkai treniruojasi nuolat ir iki pat senatvės – mindami tik ant tam tikrų plytelių arba stengdamiesi neužlipti ant plytelių sujungimo vietų, arba dar kaip nors. Man nepavyko išsiaiškinti plytelininkų sporto taisyklių. Panašiai elgėsi Jacko Nicholsono herojus jau pamirštame filme – ten irgi taisyklių nesupratau.
4. Atstumo jausmo lavinimas. Nesudėtingas, jokios įrangos nereikalaujantis sportas. Tereikia akių, mokėjimo skaičiuoti ir erdvės. Kaip viskas vyksta? Aš einu Gedimino prospektu, nuobodžiausia jo atkarpa – nuo Lietkoopsąjungos pastato iki Muzikos akademijos. Kelias tolimas, galva tuščia, nuobodu. Štai tuomet galima pradėti sportuoti: kiek žingsnių nuo Konstitucinio Teismo iki sankryžos? Aš teigiu, kad 88, o leistina paklaida – 3 žingsniai. Nuo Konstitucinio Teismo aš jau turiu ką veikti – einu susikaupęs, mintyse skaičiuoju, stebiu likusį atstumą (mat galima šiek tiek apgaudinėti – ilginant arba trumpinant žingsnį). Rezultatas (su apgavystėmis) – 64 žingsniai. 1:0 prospekto naudai.
5. Dedukcinės lenktynės. Tikiuosi, kai skaitytojai sužinos taisykles, šis sportas taps labai populiarus. Kodėl? Nes dalyviams nereikia ypatingos kvalifikacijos – tik pastabumo ir analitikos pradmenų, o arena – teritorijos šalia prekybos centro kasų, pati nuobodžiausia vieta mieste. Tikslas paprastas ir sportiškas – reikia iš kasų ištrūkti greičiau nei jūsų varžovai, stovintys kitose eilėse. Anksčiau gal tik šiaip bėgiodavot iš kasos į kasą, o tapus dedukcijos lenktynininkais tas dažniausiai beprasmiškas blaškymasis įgauna stuburą. Šių lenktynių išradėjas paaiškino, kad, artėjant prie kasos, reikia operatyviai nuspręsti, kurią rinktis. Veiksnių daug – eilėje sustatytų vežimėlių turinys, pardavėjų amžius, pirkėjų socialinis statusas. Ir šitaip įvertinti reikia bent tris eiles! Priėmus sprendimą, varžovų eilėse reikia rasti savo alter ego – žmones, kuriais jūs galėjot tapti, jei būtumėt pasirinkę kitus variantus. Na, o tuomet lieka tik lenktynių azartas – džiaugsmas, kai kasininkė mikliai susidoroja su komplikuota preke, nusivylimas, kai jau matant finišą viskas sustoja dėl ištuštėjusios mokėjimo kortelės, ir varžovas pirmas išvažiuoja iš trasos. Tuomet belieka guostis tuo, kad jis net nenujaučia apie savo laimėjimą.
Taigi, penkios tikrojo miesto sporto šakos. Jaučiuosi šiek tiek nusivylęs – jaučiu, kad jų yra gerokai daugiau, todėl nusprendžiau atlikti beprecedentį veiksmą – prašau skaitytojų pagalbos (viską darau mokslo tikslais). Jei žinote dar kokią nors miesto sporto šaką, atitinkančią trečioje pastraipoje suformuotus kriterijus, atsiųskite man – ernestas et nkp.lt – jos taisykles. Už tai jums teks garbė – publikacija portale „Balsas.lt“, rubrikoje „Gatvės tekstai“, ir turtas – aš atsiųsiu jums kokią nors retesnės muzikos kompaktinę plokštelę. Arba knygą.
****
Šitaip baigėsi tekstas „Verslo klasėje“. Praėjo tik kelios dienos po žurnalo išplatinimo, ir paaiškėjo, kad patyrusių miesto sportininkų yra dar daugiau. Pirmasis savo sporto šakų taisykles atsiuntė AK iš Klaipėdos. Jis savo bendraminčiams pateikė dar tris galimybes sportuoti:
„1. Išvenk baudos. Grįždamas į miestą mėgstu, išmetęs bėgį, riedėti. Esmė tame, kad reikia laiku išmesti bėgį, kad prie pat miesto baltos lentelės būtų lygiai 50 km/val. Kai buvo leistinas mieste greitis 60 km/val, tai pataikydavau jau apie 60 %. Dabar sunkiai sekasi :-). Reikia atkreipti dėmesį į mašinos apkrovimą, vėją, kelio dangą. Stabdyti negalima“.
Puikus sportas, lavinantis pastabumą ir turintis šiek tiek loterinio azarto.
„2. Laimėk be baudos. Labai panašu į paties „sportavimą“ prie kasos. Pasirenki kokį vairuotoją „pižoną“ ir bandai lenktyniauti neviršydamas greičio, tik numatydamas eismo sąlygas į priekį: kuria eile, koks vairuotojas priekyje važiuoja, kaip pasiekti šviesoforą nestabdant ir neprarandant inercijos, kuria eile greičiau kirsti žiedą...“
Šį sportą pavadinčiau automobilių šachmatais. Pagarba autoriui.
„3. Matematika. Sudėlioti mašinų numerius. Įpratau dar jaunystėje, kai dažnai tekdavo tranzuoti Vilnius - Klaipėda. Laabai lavina skaičiavimą mintyse“.
Visiškai sutinku – skaičiavimą mintyse šis sportas lavina puikiai.
Antrasis parašė Tomas Mazėtis iš Vilniaus:
„Nutariau ir aš papasakoti apie porą sporto šakų, kuriomis galima užsiimti mieste. Pirmoji, tiesa ji šiek tiek panaši į dedukcines lenktynes, bet turi savų privalumų. Gyvenu Vilniuje ir dažniausiai važinėju viešuoju transportu, bet kartais tenka pavažinėti ir automobiliu ir neduok Dieve piko metu...
Tuomet, privažiavęs automobilių spūstį gatvėje, kurioje yra bent dvi vienos krypties eismo juostos, stengiuosi atspėti, kuria pasiseks greičiau judėti kamštyje. Reikia atspėti, kuria juosta automobiliai juda greičiausiai. Tam reikia įvertinti ar negali būti kažkurioje juostoje avarija, ar negali būti daug sukančiųjų į kairę iš kairiausios juostos (kurie turi praleisti važiuojančius tiesiai iš priešakio) ar negali būti sukančiųjų į dešinę, kurie turi praleisti pėsčiuosius, ar negali būti kelio remonto darbai ir panašius klausimus. Be to, skirtingai nei parduotuvėje, eismo eiles galima keisti, tačiau reikia įvertinti, ar tai daryti verta. Juk kartais, persirikiavus į atrodo greičiau judančią eilę, ji ima ir sustoja, o kita kaip tik pradeda judėti. Žinoma pirmiausia, kaip ir parduotuvėje, reikia išsirinkti tariamus varžovus.“
Šią sporto šaką priskiriu besiformuojančiam automobilinių loginių žaidimų žanrui. Jei šachmatus sugalvojo ir aprašė AK iš Klaipėdos, šį žaidimą galima drąsiai vadinti automobilių šaškėmis.
„Antroji sporto šaka susijusi su važiavimu viešuoju transportu. Ją galima būtų pavadinti imtynėmis, arba „išspausk sūrį“. Ši sporto šaka remiasi idėja, kad troleibusas ar autobusas yra pagamintas iš elastingos medžiagos. Dėl to reikia jį kaip galima smarkiau išpūsti lipant į vidų, kai jau atrodo nebėra vietos. Paprastai šia sporto šaka labiausiai susidomėję yra vyresnio amžiaus žmonės. Nieko blogo prieš juos neturiu, bet gi viskam yra ribos“.
Priimu šią Tomo mintį kaip tikslią publicistinę pastabą, bet miesto žaidimu jo pavadinti negaliu – nors situacijoje egzistuoja fizinės pastangos, bet nėra varžovų ir aiškių taisyklių.
Trečiuoju miesto sporto pildytoju tapo Darius Baltrukonis iš Vilniaus. Jis atrado tris naujas sporto šakas.
„1. Ėjimas laikui. Dažnai eidamas į darbą per Senamiesti, bandau išsirinkti greičiausią maršrutą, o po to įveikti jį per trumpiausią laiką. Padeda atsitiktiniai žali šviesoforai ir mandagūs vairuotojai prieš perėjas. Arba atvirkščiai.“
Tobulai gryna miesto sporto šaka, kai tereikia sportininko, sportininko galvos (galvojančios) ir paties miesto.
„Kas pirmesnis, arba gatvės slalomas (techninė sporto šaka, vairuotojams). Tikslas - nepraleisti nė vieno, bandančio persirikiuoti į kitą eilę, nė vieno, sukančio iš šalutinės gatvės ar iš kiemo, apvažiuoti kuo daugiau lėtesniu vairuotojų, ypač antroje eilėje, ir prašokti geltonus bei raudonus šviesoforus, jei kiti vairuotojai sankryžoje dar neįsibėgėjo. Susiklosčius situacijai, adrenalinas išsiskiria net tiems, kurie tai mato, nes automobilis primena slidininką trasoje. Sudėtingas žaidimas, nes Vilniaus sąlygomis, pervažiavus per miestą, pavyksta išlošti nuo trijų iki penkių automobilių korpusų arba maždaug 15 sek. per 15 min. Labai nemėgstu šito žaidimo ir visų žaidėjų :).“
Aš užfiksavau šiame žaidimo aprašymo publicistinę gaidą ir jai visiškai pritariu, bet tenka pripažinti, kad tai sportas. Jį žaidžia žmonės aprašyti AK žaidime „Laimėk be baudos“. Arba tiksliau, tai yra AK varžovai. Priešininkų komanda.
„Nematomas automobilis. Tikslas - palikti automobili neleistinoje vietoje (ženklas, dviračių takas, šaligatvis, etc.) kuo ilgiau. Svarbu įjungti avarinį signalą ir apsimesti, kad viskas gerai. Taip pat įrodyti šį faktą policijai, jei vis dėlto pasitaikytu. Mėgstama vieta Vilniuje – Gedimino prospektas į darbo pabaigą.“
Ir šio žaidimo aprašyme jaučiu tvarkingo piliečio pasipiktinimą, bet – taisyklės sugalvotos, reiškia „Nematomas automobilis“ tampa miesto sporto šaka.
Visiems miesto sporto ekspertams (išskyrus AK iš Klaipėdos, kuris dovanos atsisakė, bet aš vis tiek pabandysiu įtikinti) su didžiuliu dėkingumu išsiunčiu unikalią kompaktinę plokštelę – „Lithuanian pop/rock/dance music 2006“. Unikalią todėl, kad šio rinkinio negalima niekur nusipirkti – jis skirtas tik lietuviškos muzikos prezentacijai užsienyje.
Beje, dar kelis CD turiu, tad jei žinote dar neatrastą miesto sporto šaką – rašykit ernestas et nkp.lt. Jūsų laukia garbė ir turtai.
