Kiek jų - japių - Lietuvoje? Sunku suskaičiuoti. Lengviau pamatyti, kad beveik visi jie Vilniuje. Kiekviena metropolija - o Vilnius Lietuvos kontekste tokia ir yra - traukia geriausius iš visos šalies į savo - norėčiau parašyti: “viską ryjantį didmiesčio konvejerį, kuriame lieka tik stipriausi”, bet negaliu.
Negalima Vilniaus vadinti antihumaniška urbanistine mėsmale... Nes šis miestas nėra reiklus. Tereikia galvos su sveiku protu ir anglų kalba, lietuviškai rašyti be stiliaus ir gramatikos klaidų, turėti apyplatį kultūrinį ir bendrojo išsilavinimo kontekstą (be problemų atsakyti bent į šeštą “Kas laimės milijoną?” klausimą), kompiuteryje žinoti ne tik “Wordą”, nežiūrėti laidos “Kas laimės milijoną?”, futbolą mėgti labiau nei krepšinį (vyrams), su džiaugsmu sutikti kiekvieną naują dirbtinio ledo aikštelę (moterims), mokėti išklausyti klausimus ir formuluoti atsakymus, viešai nesikeikti, kaip ugnies vengti žodžių junginio “ta prasme”, na ir nekenkia aukštasis magistrinis išsilavinimas bei profesija, kuri patinka profesijos savininkui. Štai tuomet jaukioji sostinė atsiduria tavo kišenėje, o pats save gali kvalifikuoti kaip “yuppie” (young urban professionals). Kad ši kvalifikacija taptų akivaizdi ir išoriniam pasauliui, tetrūksta vieno daikto - buto. Žinoma, tai labiau aktualu Vilniaus jaunųjų profesionalų elitui - atvažiavusiems į sostinę iš kitų miestų, miestelių ir kaimų. Jaunieji Vilniaus autochtonai, net ir turėdami visas japiui reikalingas savybes, neturi svarbiausios - tvirto žinojimo, kad šiame mieste jis niekur neras šiltos virtuvės su mylinčia mama, laikančią rankose ką tik iškeptų karbonadų lėkštę. Neras nei virtuvės, nei savo paauglystės kambario su apdulkėjusiais lėktuvų modeliais, nei nežinia iš kur atsirandančia šviežia patalyne, išlygintais baltiniais ir švariomis, surūšiuotomis kojinėmis. O ką ras? Vilniaus japiai, baigę savo universitetus ir akademijas, bendrabučių netenka. O ir nelabai veržiasi ten likti. Būdami profesionalai, jie jau rado juos vertinančius darbdavius ir turi pakankamai pinigų - 2-3 tūkstančius litų sumokėjus mokesčius, kad butą išsinuomotų. Ir ką jie gali pasirinkti? Didžiausia pasiūla - miegamuosiuose ir artimojo centro - Žirmūnų, Šnipiškių, Antakalnio, Naujamiesčio rajonuose. Dažniausiai tai butai su minimaliais ir maksimaliai nudrengtais baldais daugiabučiame name. Jei nuoma šiek tiek brangesnė - ir įrangos daugiau. Jaunasis profesionalas, sumokėjęs nuo 400 (jei pasiseks) iki 1100 litų per mėnesį, dar turės spręsti galybę problemų, kurias įvardinti galima vienu žodžiu - įvaizdis. Japio butas turi būti toks pat reprezentatyvus, kaip ir jis pats. Kodėl? Jaunieji profesionalai dirba daug. Po darbų jie neskuba namo - nes iš tikrųjų darbai tęsiasi. Svarbus būsimos karjeros elementas - bendravimas su darbdaviais (dabartiniais ir būsimais) ir kitais jaunais profesionalais. Darbo diena baigiasi apie vidurnaktį. Sąžiningas jaunasis profesionalas (-ė) į savo namus stengiasi grįžti su partneriu ar draugu - irgi profesionalu (-e). Nebūtinai tik intymiam bendravimui. Teisingas svečias namuose yra tiesus kelias kada nors tapti mapiu (mature urban professionals, subrendusiu profesionalu) – su mapine karjera, mapine šeima, mapinėmis pajamomis ir būsimais japiais. Kita kombinacija tikram karjeros japiui negalima - jis negali bendrauti mezaliansiškai, nes tuomet vietoj aiškios ateities struktūros atsiras paprasta įsimylėjėlių porelė, kuriems, kaip žinia, kuriam laikui ir lūšnoje rojus, arba mielas, bet nenaudingas sugėrovas, dažnai vadinamas draugu. Taigi japiui reikia buto, kurioje norimas svečias jaustųsi taip pat gerai, kaip ir šeimininkas. Japiniame bute negali matytis jokios buities - skalbimo mašinos, naudotų baltinių dėžės ir jau švarių baltinių krūvelės, lygintuvo ir lyginimo lentos, prietaiso, ant kurio džiaunama, drabužių, žieminių batų pavasarį, dulkių siurblio, šluotų, staliuko su veidrodžiu, ant kurio išdėliota operatyvinė kosmetika. Blogai, jei galima pastebėti lovą. Bet, pasibaigus viešumui, jaunasis profesionalas per likusias kelias valandas privalo kur nors užmigti, išsimiegoti, atsikelti, išsimaudyti, sutvarkyti kūno paviršių, apsirengti (vyrams japiams - švieži marškiniai kiekvieną dieną, japėms - dar blogiau - viskas keičiasi kasdien), pavalgyti - jokių svogūnų ar rūkytos dešros, nepavėluoti į darbą (jie niekada nevėluoja), sutvarkyti savo veiklos pėdsakus ir sukaupti energijos ilgam vakarui. O energiją prarasti galima lengvai - užtenka agresyvios kaimynės pastabos apie nevalytą laiptinę, šalia durų miegančio benamio, išplėštos pašto dėžutės, pusės kilometro distancijos iki maršrutinio taksi, nes tikri japiai neturi automobilio – senas trantas gadina įvaizdį, o naujas dar neįkandamas.
Taigi koks butas labiausiai tiktų jaunam profesionalui? Vilniaus kontekste tai tik hipotetiniai svarstymai. Šiame bute turi būti bent rys izoliuotos gyvenamosios zonos - viešoji, poilsio ir gyvybinių funkcijų palaikymo. Buto plotas - kuo mažesnis, 30-35 kv. metrai - maksimumas. Mažesnis plotas - mažiau sekinančių tvarkymo darbų. Ir pigesnis. Jaunasis profesionalas moka skaičiuoti, ir nori tokį butą nusipirkti, o ne nuomoti. Už tokio funkcionaliai išdailinto buto ploto kvadratinį metrą jis sutiktų mokėti ir 4000 litų, nes bendra suma nebus katastrofiška. Juo labiau, kad investicija atsipirks, nes po kelių metų jis taps subrendusiu profesionalu, kuriam reikės gerokai daugiau erdvės, o startinį butą mielai nupirks nauji japiai. Bute - reguliuojamas autonominis šildymas, centrinis dulkių siurblys ir vietinis tinklas. Šeimininkas juk čia tebūna kelias valandas per parą... O namas, kuriame yra šis butas, pastatytas netoli nuo centro, ne pačiame brangiausiame, bet padoriame sklype. Name - keli svarbūs bendro aptarnavimo taškai - budintis administratorius, skalbykla, sporto salytė. Butą nusipirkti čia galima tik su rekomendacijomis. Šitaip suformuojamas palankus japinis mentalitetas.
Prisipažinsiu - aš pasakoju ne apie įsivaizduojamą namą. Tokį darinį sukūrė Piercy Connerio architektūros dirbtuvės, o Londone pastatė kompanija “Microflat” (http://www.themicroflatcompany.com/mf/HTML/main_fset.htm). Viskas teisybė - butų plotas - 32 kv. metrai, jame trys izoliuotos patalpos ir net mažiukas pižoniškas balkonas. Kaina - 100 000 svarų (Londone tai nėra daug) ir eilė norinčių tuos mikrobutus įsigyti. Namo savininkai mikrobutų bet kam neparduoda - tik patiems japiškiausiasiems londoniečiams.
Sunkiai įsivaizduoju, kad Vilniuje kada nors atsiras kažkas panašaus. Žinoma, jaunųjų bešeimių pirkėjų mentalitetas keičiasi, ir jie mikrobutus pirktų. Bet kaip įtikinti senuosius statybininkus, kad verta statyti butus, kuriuose žmonės nenorės gyventi visą likusį gyvenimą, nežinau. Juk jiems slapta vis dar patinka arkos ir baliustrados...
