Vėsi vasara. Tai teiginys, įvairiausiomis variacijomis nuolat atsikartojantis atostogautojų, biuruose įstrigusių tarnautojų ir šiaip šilumos mėgėjų lūpose. Tokioje nepaklusnios vasaros kasdienybėje itin praverčia išradingumas. Viena galimybių - susibūrus į jaukią kompaniją šildytis įdomiais pašnekesiais, intriguojančiomis įžvalgomis ir subtiliu humoru.
Šį variantą pasirinko rugpjūčio 19-22 d. netoli Panevėžio esančiuose Berčiūnuose vykusių Ateitininkų federacijos ir “Naujojo Židinio - Aidų” surengtų studijų dienų dalyviai.
“Trys žvilgsniai į dvi Lietuvas: politika, religija, kultūra” - toks pavadinimas ne vienam galėjo sukelti nelabai malonias politines asociacijas. Laimei, tokios asociacijos nebuvo pagrįstos, nes pastarojo meto Lietuvos politikoje atkakliai įsitvirtinusi dviejų Lietuvų sąvoka čia figūravo greičiau kaip praeities ir dabarties ženklas.
Visiškai suprantama, kad daugiausiai renginio dalyvius domino visuomenės, religijos, kūrybos bei politikos situacija dabartyje - kasdieniškiausiame ir “arčiausiai kūno” esančiame laike. Pranešėjų Manto Adomėno, Vytauto Ališausko, Virgio Valentinavičiaus, Eligijaus Railos, Bernardo Gailiaus, Ramūno Trimako, Eglės Laumenskaitės, Kazio Almeno, Petro Kimbrio, Tomo Sodeikos bei Edmondo Kelmicko ir diskusijos dalyvių bendrų pastangų dėka prieš akis iškilusį Lietuvos kasdienybės vaizdą kompiliaciniu metodu apytiksliai būtų galima pavaizduoti taip:
Mūsų tarpusavio santykiuose tebeegzistuoja nemažai iš sovietinės visuomenės paveldėtų elgesio modelių, tarp jų ir socialinis kanibalizmas. Todėl niekam nekelia nuostabos, kai kas nors iš kur nors yra “išėdamas” arba paprasčiausiai “suėdamas”. Dar vis įprasti ir pažeminimo ritualai, su kuriais neretai susiduriame darbovietėse bei patekę į “valdiškus namus”. Panašaus likimo grėsmė dažnai pakimba ir virš 1944-1953 m. Lietuvos valstybingumą gynusių ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių, kuriems tenka praeiti ne visada paprastą reabilitacijos procesą. Juk ilgą laiką diegtas pasitikėjimas sovietinių nuosprendžių teisėtumu bei nusikalstamu rezistentų veiklos pobūdžiu negalėjo staiga ir be pėdsakų išnykti iš šiuos klausimus sprendžiančių pareigūnų sąmonės.
Kita vertus, pusę šimtmečio dominavusi kolektyvybės atmosfera, kurioje žmogus buvo tik jam svetimų tikslų siekiui pajungtas beveidis individas, sąlygojo bodėjimąsi “bendrojo gėrio” kategorija ir sudarė puikias galimybes second-hand liberalizmui. Deja, pagarbos asmens autonomijai troškulio pastūmėtas šuolis iš prievartinio kolektyvo į individualizmą netapo stebuklingu vaistu. Už siekį užtikrinti asmens suverenitetą jo socialinio konteksto atžvilgiu tenka sumokėti susvetimėjimu ir pasitikėjimo stoka. Nepasitikima savimi, aplinkiniais, egzistuojančia politine sistema. Tad nieko keista, kad sumaniai nepasitikėjimo korta sugebantys žaisti politikai pelno nemažas simpatijas. O tai jau nemažai, nes kiekvienas, nors ir netikėdamas, gali priimti estetinį sprendimą ir palaikyti simpatijų objektą.
Apskritai iškilus pasirinkimo būtinybei estetinis vertinimas įgyja vis didesnę reikšmę. Didiesiems pasakojimams vis sunkiau surasti vietą postmoderniame būvyje ir jie traukiasi iš mūsų kasdienybės kaip Tolkieno elfai. Tačiau, alternatyvių skaitymų galimybė savaime nėra neigiamas reiškinys. Be jų galbūt neturėtume ir tokio reiškinio kaip naujasis lietuviškas humoras, leidžiantis netikėtu rakursu pažvelgti į Lietuvos istoriją, pamatyti istorines asmenybes be aureolių ar paprasčiausiai pažaisti. Argi Gruzijos valkatų mineralinis vanduo ne “Bomžomis”?
Taigi įvairialypis, kartais fragmentiškas gyvenimas yra erdvė, kur susiduriame su istoriškai susiformavusiais bei avangardiniais reiškiniais, koncepcijomis ir prasmėmis. Šiame kontekste atsiduria ir poetas, galbūt todėl pastarojo meto poezija kai kam atrodo fragmentiška. Nors gal kūryba yra vienas iš veiksnių, padedančių integruoti prieštaringas patirtis ir leidžiančių sau ištarti “aš esu”? Greičiausiai taip ir to pakanka, nes būtent savęs kaip asmens suvokimas yra toks reikalingas mažųjų pasakojimų gausa stebinančioje kasdienybėje. Be šio suvokimo sunku įsivaizduoti ne tik pilietinę visuomenę, bet ir bendruomenes apskritai, nes jos nesuderinamos su anonimiškumu ir neįmanomos be požiūrio į kitą kaip asmenį. O juk bendruomenė ir yra tas pamirštas elementas tarp kolektyvybės ir atomistinio individualizmo. Akivaizdu, kad be jos sunku kalbėti apie savivaldos plėtojimą ir atsiveriančias galimybes sąmoningai dalyvauti priimant sprendimus. Gal savęs ir kitų kaip vientisų asmenybių suvokimas netgi padėtų įveikti perskyrą tarp politikos ir moralės? Galbūt, nors visada lengviau dalyti receptus nei jais vadovautis. Šiaip ar taip, Nietzsche paskelbta Dievo mirtis dar nereiškia, kad nėra Prisikėlimo...
