Albertas ONIŪNAS
Neseniai paaiškėjo, kad Panevėžio moterų kolonijoje buvo sumušta buvusi teisėja Eglė Milinienė-Buikienė. Ji už kyšio ėmimą nuteista 4 metams laisvės atėmimo ir nuo šių metų balandžio atlieka bausmę. Iš pradžių E. Milinienė-Buikienė buvo laikoma Vilniaus sustiprinto režimo kolonijoje, kur atlieka bausmę buvę teisėsaugininkai ir valdžios organų tarnautojai. Ten ji buvo vienintelė moteris. Ilgainiui nuteistieji ėmė reikalauti, kad ji būtų perkelta į kitą įstaigą. Kadangi formaliai tokie reikalavimai yra teisėti, buvusi teisėja perkelta į Panevėžio moterų koloniją.
Teks spardytis
Šioje kolonijoje E. Milinienė-Buikienė buvo apgyvendinta viename kambaryje su buvusia majore, gydytoja psichologe L. Grušpalkiene, nuteista už narkotikų laikymą. Tačiau nors šios moterys nuo kitų kalinių miega atskirai, visiškai izoliuotos nėra, todėl jau po poros dienų kilo konfliktas. Pasak E. Milinienės-Buikienės, į ją kitos kalinės nuolat šnairavo, o viena grasino susidorojimu, galop stipriai įspyrė į koją. Buvo konstatuotas lengvas kūno sužalojimas, nesukėlęs sveikatos sutrikimo. Kalinė "spardukė" buvo uždaryta į drausmės izoliatorių, nukentėjėlės atsiprašė. Kolonijos administracijos atstovai teigia kiek kitaip - E. Milinienė-Buikienė sėdėjo prie medicinos kabineto koridoriuje ištiesusi kojas. Kita kalinė norėjo praeiti ir paprašė kojas patraukti. Eksteisėja atsisakė tai padaryti. Tada - spyris. Panašu, kad šis menkas konfliktėlis išties nevertas didesnio dėmesio. Nieko nepadarysi. Kolonija - tai ne aukštuomenės vakarėlis ir buvusiai pareigūnei nori nenori teks su tuo susitaikyti arba išmokti spardytis pačiai. Akivaizdu, kad kalbėdama apie terorą, E. Milinienė-Buikienė tikisi būti grąžinta į pareigūnų koloniją Vilniuje, kur išties gyveno šiltnamio sąlygomis.
Problemiška kalinė
Pasak Vilniaus sustiprinto režimo kolonijos, paprasčiau vadinamos tiesiog pareigūnų kolonija, direktoriaus Viliaus Šlaičiūno, nuteistos moterys čia buvo laikomos nuolat. Iš pradžių buvo viena - teisėja iš Klaipėdos. Ji vaikščiojo po teritoriją laisvai, tik gyveno atskirai nuo vyrų. Vėliau jų buvo daugiau, vienu metu - net keturios. Palaipsniui moterų laikymo sąlygos buvo griežtinamos, idant jos visiškai nekontaktuotų su vyrais. Tačiau didesnių problemų nekildavo. O atsirado tos problemos tada, kai šių metų balandį bausmę pradėjo atlikti E. Milinienė-Buikienė. Ji elgėsi čia itin arogantiškai, jautėsi tarsi karalienė. Reikalavo, kad visur ją lydėtų ir laikytų už rankos darbuotoja. Kartą ji buvo oficialiai įspėta už nemandagų elgesį su prižiūrėtojais. Ir charakteristikoje rašoma, kad nuteistoji, be kita ko, yra išlepusi, dažnai kelia nepagrįstus reikalavimus, sunkiai apsipranta su režimo reikalavimais. Taigi eksteisėja tapo pirmąja moterimi pareigūnų kolonijoje, dėl kurios kiti kaliniai ėmė skųstis. Oficialų skundą parašė Artūras Lagunavičius, buvęs omonininkas, "Aro" pareigūnas, nuteistas už nužudymą.
Kam kalėjimas, o kam - sanatorija
A. Lagunavičius "Akistatai" teigė ilgą laiką dirbęs kolonijos automobilių remonto bare. Dažyti suremontuotus automobilius teko nevėdinamoje patalpoje, todėl ilgainiui labai suprastėjo sveikata, ėmė sirgti įvairiomis ligomis. A. Lagunavičius mano, kad serga profesine liga, tačiau medikai ir administracija atsisako tai pripažinti. Kalinys negauna jam reikalingo dietinio maisto, o kolonijos maisto valgyti negali. Artimieji perduotų reikalingų produktų, bet tai yra draudžiama. Tuo tarpu E. Milinienei-Buikienei buvo leidžiama viskas. Turėjo savo atskirą kambarį, tualetą, dušą, elektrinę plytelę, pati gaminosi valgyti. Jai buvo perduodama žalios mėsos, bulvių, kruopų ir kitų produktų, kurių negauna kiti. Ta moteris visu savo elgesiu tarsi bylojo - "aš esu teisėja, o jūs - šiukšlės". Kai ji eidavo į pasimatymą ir grįždavo iš jo, kiti kaliniai turėdavo tempti maišus su jos maistu ir visa kita. Netgi šiukšlių iš savo patalpų pati nesugebėdavo išsinešti. Ji nešiojo auksinį žiedą, nors papuošalai iš brangiųjų metalų yra draudžiami. Jei ryte būdavo keliomis minutėmis vėliau atsukamas karštas vanduo, eksteisėja šaukdavo ir grasindavo skundais. Ji nenešiojo kiekvienam kaliniui privalomo skiriamojo ženklo su pavarde - "ką, ar jūs manęs nepažįstate?" Visa tai, pasak A. Lagunavičiaus, negalėjo nekelti susierzinimo. Ir jei jau jam nepavyksta išsireikalauti tinkamos medicininės priežiūros bei maitinimo, tai bent jau reikėjo priversti Kalėjimų departamentą laikytis įstatymų E. Milininienės-Buikienės atžvilgiu. Taip ir gimė skundas.
Kol dar neišprievartavo...
Kolonijos direktorius Vilius Šlaičiūnas paneigė A. Lagunavičiaus teiginius dėl to, kad E. Milinienei -Buikienei buvo leidžiama gamintis maistą, tačiau pripažino, kad iš esmės kalinys teisus - Pataisos darbų kodeksas iš tiesų draudžia laikyti nuteistuosius vyrus ir moteris kartu. Be to, čia pažeidžiamos ir kalinės teisės - ji negali laisvai vaikščioti po teritoriją, kada nori užeiti į biblioteką ar dar kur. Be to, įstaiga neturi gydytojo ginekologo, o Panevėžio kolonijoje toks yra. Taip pat negalima garantuoti, kad kalinių vyrų susierzinimas nevirs smurto veiksmais prieš E. Milinienę-Buikienę. Taigi jai čia ir nesaugu. V. Šlaičiūnas nepaneigė, kad ir pačios eksteisėjos veiksmai bei elgesys turėjo tam įtakos.
Dėl to ir buvo nuspręsta E. Milinienę-Buikienę perkelti į Panevėžio moterų koloniją. Juolab kad ten viena buvusi pareigūnė jau atlieka bausmę. Sprendimas esminis - daugiau į Vilniaus pareigūnų koloniją nuteistos moterys nebus siunčiamos. Neilgai trukus bus pradėta vykdyti teismo paskirta bausmė buvusiai Lukiškių kalėjimo operatyvininkei, majorei G. Damkauskienei. Ji taip pat važiuos į Panevėžio koloniją.
Privilegijų nebeliko...
Apibendrinant situaciją galima manyti, kad buvusi teisėja turi galingų užtarėjų. Antraip sunku būtų paaiškinti, kodėl viena buvusi pareigūnė siunčiama į bendrą moterų koloniją, o kitai sudaromos šiltnamio sąlygos.
Taigi Panevėžyje E. Milinienė-Buikienė nebegalės keptis karbonadų, todėl galima laukti naujų jos pareiškimų dėl sumušimų ar psichologinio teroro. Kita vertus, sunku teigti, jog jokios grėsmės eksteisėjai Panevėžio kolonijoje nėra. Akivaizdu, kokius "šiltus" jausmus E. Milinienei-Buikienei jaučia kitos kalinės. Atskiras kambarys - jokia apsauga nuo tokių jausmų proveržio. Tačiau Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktorius Jonas Blaževičius nemato čia didelės tragedijos. L. Grušpalkienei juk nieko neatsitiko? O greitai bus jau trys ekspareigūnės. E. Milinienė-Buikienė po Panevėžio kolonijos teritoriją vaikšto lydima socialinės darbuotojos. Manoma, kad esamos saugumo priemonės yra pakankamos. J. Blaževičius akcentuoja ir tai, kad moterų išlaikymas Vilniaus pareigūnų kolonijoje brangiai kainuoja.
Pareigūnų kolonijos - praeitis
J. Blaževičius sako, kad Europoje, JAV ir apskritai senosios demokratijos šalyse jokių pareigūnų kolonijų ar kalėjimų nėra. Ten visi kaliniai turi atskiras kameras, yra kontroliuojami ir nuteistų pareigūnų bei kitų kalinių santykių problemos paprasčiausiai neiškyla. Mūsų pareigūnų kolonija - sovietmečio palikimas. Sovietų Sąjungoje garsėjo Nižnij Tagilo pareigūnų kolonija. Jos reikalingos todėl, kad kolonijose, kur kaliniai gyvena bendrabučio tipo patalpose ir yra mažai kontroliuojami, dėl akivaizdžių priežasčių negalima laikyti buvusių pareigūnų. Ateityje ir Lietuvoje neliks pareigūnų kolonijos. Tačiau dabar yra kaip yra. Reikalingos labai didelės investicijos naujų kalėjimų statybai. Jau padaryta viskas kalinių gyvenimo sąlygoms pagerinti, kas nereikalauja didelių pinigų - panaikinta cenzūra, leista nešioti savo drabužius ir panašiai. Paklaustas, ar negalima būtų ekspareigūnų laikyti Pravieniškių kurioje nors kolonijoje, tik izoliuoti nuo kitų, kaip yra laikomi ŽIV infekuoti kaliniai, J. Blaževičius atsakė, jog teoriškai galima. Mažoje kolonijoje visada daugiau tvarkos, bet ji brangiai kainuoja. Didelėje - atvirkščiai. Todėl pigiau būtų Pravieniškių kolonijoje įkurti atskirą pareigūnų būrį, izoliuoti nuo kontaktų su kitais kaliniais. Tačiau tai būtų tik trumpalaikė finansinė nauda. Kolonijos ir taip perpildytos, o toks sprendimas būtų žingsnis atgal. O dabar einama ta kryptimi, kad kolonijos ir kalėjimai būtų mažesni. Kai kiekvienas kalinys Lietuvoje turės atskirą kamerą, bus išspręsta didžioji dalis dabar esančių įkalinimo įstaigų problemų.