Remigijus RAINYS
Atėjo Gavėnia ir prasidėjo sąlyginio atokvėpio metas kitu laiku beveik be perstojo vestuvėse plušantiems muzikantams, fotografams ir piršliams. Penktadienio ar šeštadienio vakarą gali namuose surasti ir bičiulį klavišininką, ir jo žmoną fotografę. Gavėnia - tai metas, kai vestuvės beveik nekeliamos, todėl draugų būrelyje prie puodelio kavos ir vestuvėse uždirbtos taurelės "piršlio kraujo" galima ramiai prisiminti, kas vykdavo prieš dvidešimt ar net trisdešimt metų, kai visuotinio deficito ir ateizmo laikais net susituokti santuokų rūmuose ar civilinės metrikacijos skyriuose buvo galima tik eilėje išlaukus ne mažiau kaip tris mėnesius, todėl jaunavedžiai aukso žiedais keisdavosi nekreipdami dėmesio į jokius pasninkus.
Vestuviniai talonai ir "blatas"
Beje, ir patys aukso žiedai tuomet buvo deficitas. Juos galėdavai nusipirkti tik padavęs pareiškimus santuokai registruoti. Būsimieji jaunavedžiai gaudavo krūvelę talonų. Su vienu talonu galėdavai nusipirkti porą žiedų, pagal kitą taloną buvo galima apsipirkti jaunavedžiams skirtoje parduotuvėje, kur, beje, buvo siūlomas labai ribotas deficitinių prekių asortimentas. Ne mažiau svarbus buvo ir trečiasis talonas, kurį pateikęs gaudavai penkis butelius degtinės ir kelis butelius šampano. Savaime suprantama, net vidutinio dydžio vestuvėms tokio kiekio būdavo per mažai, kaip ir už ketvirtą taloną nusipirktos mėsos, majonezo, žaliųjų žirnelių ir želė, tačiau lietuviai visuomet sugebėdavo rasti įtakingą dėdę ar tetą ir pasinaudojus šiuo "blatu" valgiais ir gėrimais kraute nukrauti vestuvių stalą.
Pagrindiniai linksmintojai
Dar didesni rūpesčiai laukdavo jaunavedžių, kai reikėdavo susirasti vestuvių muzikantus. Kreiptis į tuometinius buitinio aptarnavimo kombinatus buvo beprasmiška, nes ten geriausiu atveju galėjai surasti per Spalio revoliucijos ar Gegužės 1-osios šventes bei laidotuves grojančius mėgėjiškus dūdų orkestrus. Skelbimo apie besisiūlančius muzikantus tuomet nė su žiburiu nebūtum suradęs jokio laikraščio skelbimų skyriuje, o vizitinę kortelę muzikantai galėdavo atsispausdinti tik gavę organizacijos, kurioje dirbo, vadovo raštišką leidimą ir cenzūros antspaudą. O kuris papildomai užsidirbti norintis ir mokesčių valstybei nemokantis žmogelis savo tiesioginiam viršininkui, kurio kontoroje nuo 9 iki 17 valandos trindavo kelnes dėliodamas iš vienos vietos į kitą įvairiausius raštus prisipažins, kad kiekvieną penktadienį jau nuo pietų stengsis dingti iš darbo. O uždirbdavo vestuvių muzikantai, paprastai vestuvėse grodami grupėmis po tris ar du, tikrai neblogai, nes būdavo pagrindiniai svečių linksmintojai. Paprastai su jaunaisiais būdavo sutariama kelis kartus vidutinį mėnesinį darbo užmokestį viršijanti suma, kurią turtingesnių jaunavedžių tėveliai sumokėdavo iš anksto, nors dažniau muzikantai pinigus iš svečių susirinkdavo per antrosios dienos "apgrojimą" bei sveikinimų koncertą. Jei surinkdavo mažiau, trūkumą padengdavo jaunasis, kuriam būdavo atiduodamas ir surinktas perteklius. Papildomus keliolika rublių vestuvių linksmintojai gaudavo maršu sutikdami besirenkančius svečius, o kelis alkoholio butelius ir saldainių - "nugręžę" po santuokos sugrįžusį vestuvininkų pulką.
Piršlių kaina nuolat didėjo
Tuometiniams jauniesiems nesunkiai pavykdavo prisišnekinti į palydų pulką savo bičiulius ir drauges, nors pabroliams ir pamergėms reikėdavo prisidėti padengiant išlaidas už nuomojamus automobilius bei nuotraukas, turėti "išsipirkimams" kelis butelius degtinės ir saldainių, o štai susirasti piršlius būdavo gerokai didesnė problema. Giminės piršliauti saviesiems atsisakydavo ne tik dėl iškalbos stokos, bet ir dėl didelių materialinių išlaidų. Tad dažnai piršlius tekdavo samdyti. Samdomiems piršliams buvo mokama gerokai mažiau nei muzikantams, tačiau vėliau, kai šio "amato" ėmė nesibaidyti žinomi aktoriai, televizijos laidų ir masinių renginių vedėjai, įkainiai gerokai išaugo.
Antspaudas brolio pase
Nuomojamiems piršliams kartais taip pat nutikdavo smagių dalykėlių, nes dažniausiai su svečiais jie susipažindavo tik prie vestuvių stalo. Štai per vienas vestuves iš Marijampolės į Kauno rotušę tuoktis atvykę jaunavedžiai tik suėję į vidų apsižiūrėjo, kad namuose paliko žiedus. Kadangi tai buvo jau kone paskutinė to vakaro besituokiančiųjų pora, nelaimingajam piršliui, kol vienas iš pabrolių su vairuotoju nulėkė atvežti šeimyninės laimės simbolių, teko ištuštinti ne tik savo gėrimų ir saldumynų atsargas, bet ir paaukoti visus pabrolių butelius, kad tik svarbiausieji santuoką registruojantys pareigūnai neišeitų namo. Viskas baigėsi laimingai, nors žiedų skubėjęs vairuotojas vis grasino pareikalauti iš piršlio pinigų baudai už greičio viršijimą susimokėti. Namo grįžtančius vestuvininkus maždaug dešimt kilometrų iki Marijampolės pasitiko jaunojo tėvas su dėže degtinės nuostoliams padengti...
Per kitas vestuves piršlys per klaidą santuokos registratorei padavė vyriausiuoju pabroliu buvusio jaunojo brolio dvynio pasą, kurį jaunikis pasiėmė neapsižiūrėjęs, ir ši įspaudė ten vedybinį antspaudą. Klaida buvo pastebėta tik prie stalo, kai piršlys, iškilmingai perskaitęs santuokos liudijimo aktą, dokumentus atidavė jų šeimininkams.
Dėdė Marijonas
Kartais samdydami piršlius šeimininkai norėdavo, kad apie tai nežinotų net patys jaunieji, todėl juos pristatydavo kaip tolimus giminaičius. Su vyru piršliaujančią tuo metu televizijoje dirbusią svočią jaunojo patėvis Marijonas pristatė kaip savo dukterėčią ir labai didžiavosi tokia giminyste. Naująją giminę netrukus pripažino visa jaunojo pusė. "Dėdės" Marijono vyresnysis brolis prisiminė, kaip jis svočią supo ant kelių, kai ši buvo dar mergaitė, ir dažnai pirkdavo jai saldainių, o jo pusseserė - kaip vaišino mažąją agurkais bei medumi ir guodė, kai į lūpą įgėlė bitė. Vestuvėms įsibėgėjant giminaitę "atsiminė" vis didesnis svečių būrys ir išleidžiant piršlius namo reikėjo atsibučiuoti su mažiausiai dviem dešimtimis naujai atrastų "giminaičių". Blogiausia, jog netrukus po vestuvių dėdė Marijonas išvyko į JAV ir ten pasiliko, taip niekam ir neprasitaręs, kad posūniui piršlius tik samdė, tad buvusiems piršliui ir svočiai kas savaitę skambindavo ne tik jaunieji, kurie vis kviesdavo "tetą su vyru" į svečius arba patys apsilankydavo, bet ir visi kiti jų artimieji, informuodami apie visų giminės narių jubiliejus ar laidotuves ir kviesdami jose dalyvauti. Skambučiai ir vizitai nutrūko tik po kelerių metų, kai piršliai pasikeitė ne tik telefono numerį, bet ir butą.
Karti, karti degtinė karti...
Anuomet vestuvių piršliui tekdavo eiti ir savotiško tvarkdario pareigas. Pasitaikydavo, kad tai vienas, tai kitas pabrolys padaugindavo net išvykos į gamtą metu ir tokį kam nors nosį sugurinti vis taikantį smarkuolį tekdavo guldyti dar nepasiekus vestuvinio stalo. O štai vienas solidus svotas jau į fotoateljė atvyko toks girtas, kad teko jį iš vienos pusės paremti suoliuku, o iš kitos per šimtą kilogramų sveriantį vyriškį įsikibusi laikė būtinai su vyru įsiamžinti panorusi svočia. Viena iš pagrindinių piršlio pareigų - keliant tostus pačiam nenusilesti, tad teko naudoti įvairiausias gudrybes, pradedant į degtinės butelį supiltu mineraliniu vandeniu ir baigiant buteliuku gryno spirito. Ne kartą, pastebėjus, jog prie piršlio artėja jį "tikrinti" nusiteikęs koks nors jaunojo ar jaunosios giminaitis, teko skubiai ištuštinti mineralinio pripildytą savo taurelę ir pripilti medicininio spirito. Paprastai priekabiai nusiteikęs svečias pasiūlydavo pasikeisti taurelėmis ir drąsiai užsiversdavo piršlio pasiūlytąją. Jei ją ištuštinęs "kontrolierius" neužsikosėdavo, tai tikrai netekdavo žado ir tylėdamas sugrįždavo į savo vietą. Po to per šokius tekdavo išgirsti patylomis vienas kitam perduodamą žinią: "Na ir piršlys! Laka gryną spiritą, o atrodo lyg būtų visiškai blaivus".
Piršliauti pavojinga gyvybei
Blaiviam išlikti iki pat vestuvių pabaigos reikėjo ir todėl, kad laukdavo kartais net labai gyvybei pavojinga "piršlio korimo" ceremonija. Paprastai viskas prasidėdavo nuo to, kad kažkuriuo momentu piršlys persirengdavo ir dingdavo, o jį teisti sumanę "budeliai" ir "teisėjai" ieškodavo jo tarp vestuvininkų. Kartą piršlys sumanė efektingą triuką: susitarė su maistą ruošusiomis šeimininkėmis ir jų uždarytas mažame kambarėlyje nusiskuto iki tol turėtą barzdą ir ūsus. Po to įsprukęs į daržinę bebarzdis apsisiautė ten kabėjusiu senutėliu lietpalčiu ir užsimaukšlino palaikę beretę. Kol po visą sodybą lakstė piršlio melagio ieškantys budeliai, šis ramiausiai visų akivaizdoje aptvare lesino vištas ir nebuvo niekieno atpažintas. Tik kai iš trobos su žarstekliu išpuolė senoji sodybos šeimininkės motina ir ėmė tvatyti persirengėliui šonus, bardama už netaupiai naudojamą lesalą, visi suvokė, kad čia kažkas ne taip. Atpažintas piršlys buvo nutemptas prie tos pačios daržinės, kur jam paruoštos kilpos kitą galą laikė ant kraigo įsitaisęs vestuvininkas. Supratęs, jog ant stogo svirduliuojantis vyrukas gali neišsilaikyti iki "teismo" pabaigos, kaltinamasis vis dėlto sugebėjo per kilpą iškišti ir ranką. Tos pačios dienos pavakarę kiek blaivesni svečiai kėlė taures už naują piršlio prisikėlimą, nes ant kraigo balansavęs budelis vis dėlto persirito į kitą stogo pusę ir nepaleisdamas iš rankų virvės galo nulėkė žemyn. Abu maždaug vienodo sudėjimo vyriškiai pakibo per metrą nuo žemės abipus daržinės. Jei piršlys būtų buvęs su kilpa ant kaklo, jo nebūtų išgelbėjęs ir jaunosios užmestas rankšluostis.
Dar vienas sunkus momentas piršlių gyvenime - tai atsisveikinimas išsiruošiant namo. Savo linksmintojus nori pamylėti ne tik jaunieji ir jų tėvai, bet ir praktiškai visi vestuvių svečiai. Kartą piršlys turėjo vairuoti automobilį, tad visą atsisveikinimo ceremonialą teko ištverti svočiai. Moteris narsiai susidaužė taurele iš eilės su trim svečiais, tačiau matydama, jog ištrūkti vis vien nepavyks, pasisiūlė į visų sveikatą išgerti pilną bokalą degtinės. Visi tam entuziastingai pritarė ir piršliui teliko stebėti, kaip jo žmona narsiai vienu mauku tuština maždaug 250 gramų baltosios ir aidint visuotiniam valiavimui ant iškeltų rankų nešama į automobilį. Svočia dar bandė dalintis vestuvių įspūdžiais, tačiau su kiekvienu kelio posūkiu jos liežuvis pynėsi vis labiau ir ji užmigo nepasiekusi nė pusiaukelės iki namų.
