Reikia pasakyti, kad tautiečiai, t.y. tėvai, giminės ir draugai, ne visai suprato atostogų Etiopijoje pasirinkimą. Vieni gąsdino karu, kiti - badu, treti - musulmonų kerštu, ketvirti - maliarija su visomis jos baisybėmis, penkti - socializmu. Ir visų jų veiduose atsispindėjo su gailesčiu sumišusi nuostaba. Ką gi, jie buvo savotiškai teisūs - visi išvardyti baubai, šiaip ar taip, ten gyvena.
O keliaujant kartais patiems savęs truputėlį pasidarydavo gaila. Kita vertus, teisūs buvome ir mes, norėję pamatyti originalią ir net keletu aspektų unikalią šalį. Ji didžiuojasi savo religija - Etiopijos Ortodoksų Bažnyčia, rase - etiopų, kalba - amharų ir, kad ir kaip keista, maistu - tik iš Etiopijoje augančios grūdinės kultūros tef jie raugia tešlą ir kepa didžiulį, rūgštų blyną, vadinamą indžera. Turiu prisipažinti, kad prieš išvykdama apie Etiopiją, be šių faktų, težinojau, kad ji pirmoji pasiskelbė krikščioniška šalimi (IV a.), kad joje žmonės anksčiausiai išmoko mėgautis kava ir kad esama nuomonių, jog būtent Etiopija yra žmonijos lopšys. Tai ir uždegė mano entuziazmą, jis liepsnojo ištisas tris savaites, nors pylė musoniniai lietūs, kiaurai permirkus reikėjo kelias paras kratytis autobusu, nakvoti arklidėse, pavadintose viešbučiu, atremti nuolatinį reiklių elgetų bei gidų puolimą ir iškęsti visišką privatumo nebuvimą.
Tokia tad yra turisto kasdienybė
Keliauti Etiopijoje tikrai sunku. Atstumai dideli. Galima skristi Etiopijos avialinijų lėktuvais, o tai nėra pigu ir atima galimybę pamatyti paprastų žmonių gyvenimą ir pačią šalį. Mes rinkomės įdomesnį keliavimo būdą - autobusus, kurie visi iš bet kurios stoties į bet kurį miestą išvyksta vienu metu, t.y. šeštą valandą ryto. Reginys tikrai vertas dėmesio, ypač sostinėje, kurioje, nenuostabu, autobusų yra apie šimtas. Jie visi net netelpa į stotį, tačiau išvyksta šeštą valandą ryto ir būtinai turi prasibrauti pro siauručius stoties vartus. Viskas vyksta maždaug taip - norintys važiuoti susirenka prie stoties vartų penktą valandą ryto ir laukia, kol juos atidarys. Kai vartus lygiai po pusės valandos atidaro, minia nepaisydama jokių kliūčių chaotiškai metasi į priekį. Bilietus visi jau būna įsigiję iš vakaro. Ant jų nurodytas autobuso numeris. Vietų skaičius autobuse ribotas. Autobusas pajuda tuomet, kai visos sėdimos vietos užimtos (savaime suprantama, visi autobusai vienu metu išvažiuoti negali).
Taigi iš pradžių reikia bėgti, atbėgęs dažnai aptinki, kad reikiamas autobusas dar neįvažiavęs į stotį. Tada tenka porą valandų palūkuriuoti, kol pirmasis autobusas prisipildo ir išsigrūda pro vartus. Tuomet telieka dar truputį pavargti - užkelti kuprines ant stogo ir, dar kiek palaukus, galima važiuoti. Laukti, stovėti, sėdėti ir vėpsoti yra įprasti veiksmai Etiopijoje. Laukti galima begalę valandų ir dėl to neverta jaudintis. Vyresni vyrai pasiremia ant lazdų tiek bažnyčioje, tiek pakelėje ar stotyje. Moterys tiesiog stovi, kartais prisėda ant ryšulių, o vaikai - vėpso. Laikas Etiopijoje nėra vertybė, jis nieko nekainuoja, o ilgai palaukus galima sulaukti ko nors gero, pavyzdžiui, turtingo turisto ar reikiamo autobuso. Manau, etiopai tiki, kad ir stebuklo galima sulaukti...
Stebuklai
Etiopijoje nesunku įtikėti stebuklais, nes jų ten tikrai gausu. Pavyzdžiui, Aksumo mieste yra nemažai akmeninių stelų, viena jų - 23 metrų aukščio ir 2 tūkstančių metų senumo - iki šiol didingai iš viršaus žvelgia į miestelį ir savo papėdėje dunksančią bažnyčią, priglaudusią žymiąją Sandoros skrynią. Mokslininkai teigia, kad tai vergų ir dramblių darbas. Manoma, kad buvo kasamos didžiulės duobės, į jas įstumiami milžiniški akmens luitai, o paskui odinėmis virvėmis keliami į vertikalią padėtį. Etiopai tokias pasakas laiko tuščiais plepalais, jie šventai tiki, kad tai atsitiko stebuklingu Sandoros skrynios veikimu.
Dar didesnis stebuklas ir kvapą gniaužiantis reginys yra uolose iškaltos bažnyčios Lalibelos mieste ir jo apylinkėse. Legenda byloja, kad, gimus būsimam karaliui Lalibelai, virš jo lopšio ėmė suktis bičių spiečius. Bitės laikomos šventais ir karališkais gyviais. Dėl to motina kūdikį ir pavadino Lalibela (amharų kalba tai reiškia "bitės pripažįsta jo teisę karaliauti"). Šiaip nebūtų buvę jokios bėdos, bet Lalibela turėjo vyresnį brolį, kuris teisėtai tikėjosi tapti karaliumi. Būgštaudamas dėl savo ateities, jis nutarė jaunėlį nunuodyti, o tas, užuot miręs, angelo vedamas trims dienoms nusidangino į dangų ir ten pamatė akmeninių bažnyčių miestą. Jam buvo liepta tokį miestą atkurti žemėje. Laimė, vyresnėlis regėjo tokią pat viziją ir broliui prisikėlus iš numirusių suprato, kad geriau leisti broliui valdyti ir pastatyti tas bažnyčias. Susigėdęs jis ir pats vieną kitą ištašė. Įdomu, kad bažnyčios yra tarsi duobėse, jos ištašytos apačioje ir reikia arti prieiti, kad jas pamatytum. Gal todėl jos taip ilgai ir liko nepastebėtos. Vargšas portugalų keliautojas Francisco Alvarezas XVI amžiaus pradžioje pamatęs tas bažnyčias dienoraštyje teparašė kažką panašaus: “Vargas man, niekas manimi nepatikės ir už viešą melą dargi žiauriai nubaus". Mėginta apskaičiuoti, kiek vergų, kiek metų prireikė tokiam architektūros šedevrui sukurti (niekas, deja, nesiėmė spręsti, kiek aukų tai galėjo pareikalauti), bet etiopams tai nė motais - argi ne akivaizdu, kad be dieviškos valios nieko panašaus nebūtų galėję įvykti.
Istorinis kelias visas vertas dėmesio: Tanos ežero salų ir pusiasalių vienuolynai su įstabiomis freskomis, kurios vietomis virsta atgrasiu kiču, ištapyta angelais Debre Berhan Selassie bažnyčia Gonderio mieste, jau minėtos ir dar neminėtos Aksumo įžymybės, vienuolynai (seniausias jų - Debre Damos - stūkso aukštai ant uolos ir į jį galima patekti tik virve, moterys, jei nori, gali kopti, bet vidun neįleidžiamos), ką ir kalbėti apie gamtovaizdį. Nors kelionių vadovai pataria į Etiopiją nevažiuoti lietingu sezonu, tai turi savotiško žavesio - tuo metu šalis žalia, vešli, trykštanti sveikata. Sunku patikėti, kad ją vargina sausra ir jos padariniai.
Komfortiškai gyventi siekiančios visuomenės atstovei, kokia jaučiausi (sic!), nuostabą ir beviltiškumo jausmą kėlė tam tikri gyvenimo Etiopijoje ir požiūrio į svarbią praeitį ypatumai. Kad ir mažytė detalė - gatvių pavadinimai niekur nežymimi, retas juos žino. Žemėlapiai yra nepopuliarūs ir klaidinantys, dažnai neteisingi. Keliaujant tai kelia didelį nepasitenkinimą. Nukakti į norimą vietą beveik neįmanoma be vietinių labai įkyrių, prastai angliškai kalbančių vaikigalių, kurie verčiasi “turizmu”, pagalbos. Kai kuriuos objektus, pavyzdžiui, karalių kapus, akmenis su įrašais ir t.t. saugo perdžiūvę, milinėmis ir šautuvais apsiginklavę etiopai, kurie nekalba jokia kita kalba, išskyrus gimtąją, ir kažkodėl reikalauja pinigų. Reikia būti labai apdairiam, kad kas nors nepadarytų nepageidaujamos paslaugos - neatidarytų durų, nepakeltų kuprinės ar nesaugotų batų, paliktų prie bažnyčios durų, nes visa tai kainuoja.
Gatvės pilnos prekeivių, pusvelčiui pardavinėjančių papuošalus, kryžius, ikonas ir kitas vertybes, o Nacionalinis muziejus - dulkinas tvankus, primenantis archeologinės ekspedicijos darbo kambarį-sandėlį Kernavėje ar Dauglaukyje. Egzistuoja įstatymas, draudžiantis iš šalies išvežti antikvarines vertybes, bet pakanka jas užantspauduoti Nacionaliniame muziejuje (tai kainuoja maždaug 1,50 Lt) ir kelias akimirksniu atsiveria. Kita vertus, naivu tuo stebėtis. Bado šmėkla tikrai blaškosi gatvėmis ir laukais kiekvieną dieną, net tada, kai lyja ir viskas auga stebėtinu greičiu ar kavos derlius ką tik nuimtas. Šalies raštingumas - 25 proc. Be to, tyrinėjama, klasifikuojama ir saugoma dažniausiai tai, kas jau praeityje, į ką galima atsigręžti, o ne tai, kuo gyvenama, kuo tikima ir dėl ko išliekama. Etiopijoje apskritai nepopuliaru klausti “kodėl”. Viskas ten kažkaip, tiesa, vien tik jiems suprantamai, paaiškinta, įtvirtinta visiems laikams. Dėl to kitataučių poreikis ieškoti daiktų ir individualios egzistencijos prasmės juos glumina ir trikdo bei kelia savotišką užuojautą.
Tikėjimas
Didžiausią įspūdį darė naivus, nekvestionuojamas, aklas ir visa apimantis religingumas. Kol kas nepavyko aptikti jokių Etiopijos ortodoksų doktrinos ir Mišių eigos studijų, dėl to žinios paviršutiniškos ir pagrįstos tik asmenine patirtimi. Pamaldos trunka 5 valandas. Kas rytą, - nepavyko tiksliai nustatyti laiko, nes kiekviename mieste jis buvo vis kitas, - gerokai prieš šešias, pažadina kvietimas maldai, o neretai ir sirena. Pasninkaujama tris kartus per savaitę - trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį. Per ilgesnius pasninkus mėsos parduotuvės ir skerdyklos tiesiog uždaromos (Adis Abeba šiuo atžvilgiu - išimtis).
Sekmadienio rytais, švintant, miestelių gatves užtvindo baltom drobulėm apsigaubusių žmonių jūra, ilgainiui ji išsiskiria į dvi sraunias, viena prieš kitą tekančias upes: viena - į bažnyčią, kita - iš jos. Šventoriuje vyrai plaukia į vieną pusę, moterys - į kitą (elgetos, matyt, laikomi belyčiais, nes netrukdomi už skvernų tampo tiek vyrus, tiek moteris). Pro garsiakalbį ant bažnyčios stogo sklinda senovės etiopų kalba giedamos litanijos. Beveik niekas minioje nesupranta, kas sakoma, bet kartais marios suputoja nusilenkdamos ar suklupdamos. Kartais ir jos pratrūksta raudoti litanijas, paskui vėl prityla ir toliau monotoniškai šniokščia. Visi žino, kada nusilenkti ar atsiklaupti, bet tai netrukdo nuolat kuždėtis su kaimynais, krapštyti monetas nepaliaujamai zujantiems elgetoms, kasytis, mindžikuoti ir mindyti aplinkiniams kojas.
Į Mišių pabaigą kunigai, kuriuos mato tik nedaugelis išrinktųjų, gavusių leidimą būti bažnyčios viduje, ima pašėlusiai mušti būgnais ir skambinti skambalais. Ilgainiui jie nurimsta ir vėl ima monotoniškai mykti. Tik tuomet jau visi žino - pabaiga netoli. Kaip sprendžiamas Komunijos klausimas, neteko matyti. Taigi tokios yra Mišios. O šiaip atklydęs į bažnyčią gali pamatyti daug atgailaujančių žmonių - valandų valandas gulinčių kryžiumi arba klaupiančių, krintančių ant žemės, trenkiančių kaktą į grindis, vėl šokančių ant kojų, ir taip be galo. Pasninkaudami žmonės tikrai nevalgo ir negeria iki vėlyvos popietės ir kad būtų lengviau ištverti, paskutines pasninko valandas kas dieną praleidžia bažnyčioje.
Kunigai, diakonai ir vienuoliai - patys įtakingiausi žmonės šalyje. Jų rankose šventosios knygos ir Etiopijos istorija, žmonių protai ir, dar daugiau, pasąmonė. Jie niekada neklysta, nemeluoja, nenusižengia ir net, ko gero, nedaro nuodėmių. Žmonių gebėjimas tikėti visa giedra ir graudžiai naivia esybe, be krislelio abejonės - negali nejaudinti. Jiems nėra reikalo tobulėti, modernėti ar sąmonėti - esminiai egzistencijos klausimai išspręsti ir dvasiškai jie jaučiasi saugūs - jais pasirūpinta, viskas Dievo valioje. Visais laikais visi etiopai kentė karštį, sausrą, liūtis, alinantį darbą, vandens stygių, badą ir ligas. Ar gali būti kitaip? Jaunuoliai, t.y. dešimtmečiai, dvidešimtmečiai ir šiek tiek vyresni, sako, kad gali (štai ką jau nuveikė internetas ir turistai), bet tik ne pačioje Etiopijoje. Gali būti kitaip jiems asmeniškai, bet ne visai šaliai. Ir jie tuo šventai tiki...
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
