Milijonai partijoms, dėl kurių sulaužyta tiek iečių, regis, nebus išleista partijos bosų atlyginimams, vaišėms ir lėbavimams. Nė viena partija neslepia, kad didžiąją dalį valstybės paramos ketina išleisti rinkimų kampanijai organizuoti ir agitacijai. Kitaip sakant, tai pinigai rinkėjams informuoti (alternatyvūs žodžiai - agituoti, mulkinti, linksminti...).
Norėčiau daugiau pasvarstyti, kam konkrečiai ta rinkimų kampanija reikalinga.
Politinės komunikacijos teorija sako, kad šalies N, taip pat ir mūsų Lietuvos rinkėjus galima suskirstyti į mažiausiai keturias kategorijas.
Pirma - tai rinkėjai šalininkai, dar vadinami tradiciniais rinkėjais. Jų agituoti nereikia, jų perkalbėti neįmanoma, jie jau šiandien žino, už ką balsuos. Tokių Lietuvoje gali būti iki 30 procentų.
Antra - tai tikrieji rinkėjai, kurie galvoja ir renkasi, atsižvelgdami į racionalius argumentus ir gyvenimo realijas. Renkasi ne pagal plakato grožį, o veikiau pagal programines nuostatas, renkasi kiekvieną kartą iš naujo, neprisirišdami prie vienos partijos ar idėjos. Pas mus tokių gal apie dešimtadalis
Trečia - tai “turgaus” rinkėjai, besivadovaujantys principu - kas MAN iš to arba už kokią kainą čia pardavus tą savo balsą? Šie rinkėjai žiūri į partijas kaip į prekiautojus politikos preke, gal net spekuliantus ir apgavikus, vis naujus ir vis apviliančius. Jie partijų nemėgsta, jie bene garsiausiai kalba apie politikos nemoralumą ir pažadų tuštybę. Tokių bus irgi koks trečdalis ir būtent jiems reikia plakatų, lankstinukų, vaizdo klipų, kalbų “nuo bačkos”…
Galiausiai ketvirta - tai žiūrovai, kuriems visa mūsų politika - tik vaidinimas, o žiūrovo misija - apdovanoti vaidinančius katutėmis (balsais) ar nušvilpti… Partiniai vaidintojai jiems - tik vykę arba nevykę artistai. Tokių daug, jiems reikia patrauklaus reginio, ir tiek.
Rinkimų kampanijai būdinga paradoksai. Partijoms labiausiai reikia pirmos ir antros grupės rinkėjų ir kampanija daroma neva jiems - ištikimiems ir protingiems. Tačiau būtent jiems kampanijos mažiausiai reikia. Kas kita trečia ir ketvirta grupė, politikų nemėgstanti, iš politikų besityčiojanti ir garsiai rėkianti, kad pinigų partijoms neduoti. O didžiausi pinigai, kurie išleidžiami plakatams, lankstinukams, vaizdo klipams, nemokamiems koncertams, skiriami būtent tiems nemėgstantiems… Būtent čia kiekviena partija mato savo paramos rezervą, galiausiai ir galimybę “turgų” paversti savo šalininkais. Štai kam ir šį kartą bus išleisti partijų pinigai, būtent šie rinkėjai - nedrausmingiausi ir nepatikimiausi - galų gale pasidaro patys brangiausi, jiems bus pataikaujama, jų nuomonės (neva) rimtai paisoma.
Tad pinigai tiems, kurie jų nenori, kurie plakatus nutrenkia į balą, o lankstinuką pakiša po klibančia stalo koja. Istorija rodo, kad rinkimų agitacijos atributus, laimei, išsaugo dažniausiai tikrieji šalininkai ir politikos entuziastai. Už dyką.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
