Nors automobiliai jau galutinai išstūmė arklinius kinkinius į Lietuvos šalikelę, tačiau vis dar tikėtina, kad metafora su vežimu yra suprantama. Ji prašosi plunksnos, popieriaus ir šiek tiek pastangų, apmąstant mūsų aukštojo mokslo ir studijų likimą.
Tarkim, kad jis nėra kuo nors ypatingas: universitetuose nerasime nieko tokio, kas nebūtų aptinkama Turniškėse, Seimo kanceliarijoje ar ministerinių kontorų ūkyje. Dvigubi standartai, viršininkų savivaliavimas, piktybiško naudojimosi savo padėtimi galimybės, priklausančios net ne nuo įstatymų, o tik nuo post-nomenklatūrinių papročių ir asmeninio sugedimo laipsnio. Tačiau vis tik dėl universitetų skauda labiau. Mat jei dabartinės Lietuvos valdžiažmogių elgsenos yra skaudi dabartis, tai universitetuose puoselėjama dvasia yra ne tik dabartis, bet dar ir tiesioginė nuoroda į ateitį. Juk sunku nuneigti prielaidą, kad tai, kokie šiandien yra universitetai, tokią Lietuvą matysime ir po dešimties ar daugiau metų.
Su savo darbais sunkiai susidorojantis Seimas, reformistine retorika užkimstanti, bet artimiausiuose vaizdiniuose pasimetusi Švietimo ir mokslo ministerija ir pabiri socialiniai partneriai beveik vienu metu pasiekė vieną supratimo ribą. Kadangi šiandieninė universitetų autonomija išsigimė į amžinųjų rektoratų savivalę, tai reikia baigti su pačia autonomija. Logika griežta ir primityvi. Panašiai mąsto ir didesnė dalis lietuvių liaudies, kuri, pavargusi nuo liberaliosios demokratijos karštligės ir politinių skandalų bei muilo operų, pasisako už autoritarinius sprendimus. Eutanazija viešajame gyvenime, regis, gautų masinį palaikymą greičiau nei ligoninėse.
Universitetų gelbėjimo šiaudu šiandien galime laikyti Tarybų idėją, kuria remiasi dalis besipiktinančių aukštųjų mokyklų slinktimi link amžinųjų viršininkų valdomų kontorų. Tariama, kad imant rinkti ar parinkti rektorius tokiose tarybose, kurios būtų sudaromos iš taip vadinamųjų socialinių partnerių ministro ir universiteto administracijos sutarimu, bus išsigelbėjimas. Teoriškai yra tokia galimybė. Ją prieš dešimt metų argumentavo Norvegijos mokslo tarybos ekspertai, kurie lengvapėdiškai darė vieną, iš už aukštojo mokslo ribų išeinančią prielaidą. Jie tikėjo Lietuvoje esant arba galinčia rastis susiorganizavusią, savo idėjas rišliai reiškiančią, interesų grupių ir pilietinių įsipareigojimų saistomą visuomenę. Jie sprendė pagal save: Skandinavijoje laisvųjų asociacijų, pilietinių organizacijų ir profesinių sąjungų tinklas yra visuotinis, o pilietinio dalyvavimo laipsnis, pradedant pačiais universitetais ir baigiant valstybės tarnautojais, viršija 80 proc. Ten jokiems politikams nebereikia griebtis vadovėlių, kad suprastų pilietinių organizacijų esmę. Tai tikrai aišku net arkliui.
Šiandien niekam Lietuvoje nekyla abejonės, kad tokio socialinio ir pilietinio audinio Lietuvoje nėra. Tad, kas tie galimi „socialiniai partneriai“, kurie nesavanaudiškai imtųsi ginti visą viešą interesą universitetų veikloje? Skaičiuokim dažniau minimus: pramoninkų konfederacija... Gal kas nors dar omeny turi ir Uspaskicho verslininkus-darbdavius, kurie neabejotinai pademonstravo savuosius polinkius. Kas dar? Šioje akis badančioje vizijoje skausmingiausia yra tai, kad pačių universitetų bendruomenė nesiveržia arba nesėkmingai veržiasi į visuomenės rangą. Juk neturėtų būti užmiršta esminė idėja: pats Universitetas yra vieta, kur turi būti brandinama visuomenės vedliai-inteligentai, kurie visur ir visada buvo solidaraus pilietinio audinio šilkverpiai.
Specialistų kalvių ir darbdavių „socialinė partnerystė“ ironiškai galėtų būti iliustruota scenomis iš nesenų Kauno technologijos universiteto rektoriaus rinkimų. Bendro KTU senato ir tarybos posėdžio dalyvių liudijimu, neigiamą poziciją kandidato į rektorius atžvilgiu gynusiems studentams vienas energingas „socialinis partneris“ iš Kauno pramoninkų ir darbdavių konfederacijos puolė grasinti, kad jie bus prisiminti fabrikantų sluoksniuose, kai prisieis ieškoti darbų... Yra tikėtina, kad tokia partnerystė, kurioje universitetams skiriamas pigios, paklusnios ir kvalifikuotos darbo jėgos rengimo vaidmuo, veda į pragaištį. Ar įmanoma tokiomis nuotaikomis grįsti naujos visuomenės ugdymo ir savo valstybės kūrimo darbus?
Šiandien gyvename laikus, kuomet net aukščiausio teismo teisėjas turi mesti mantiją, kad išsivaduotų tiesos sakymui. Laisvų, nepriklausomų asmenybių stoka yra kliūtis mūsų priskėlimo kelyje. Tarp laisvės ir proto taip pat yra neabejotinas ryšys. Jei jis nutraukiamas, nustojama stebėtis, kad vežimas kinkomas pirma arklio.
