Tai, apie ką ketinu samprotauti, galima būtų apibūdinti ir Herberto Markuzės knygos Erosas ir revoliucija pavadinimo žodžiais. Vienas iš kadaise naujaisiais kairiaisiais vadinto visuomenės teoretikų septintajame dešimtmetyje išties kėlė maištą jaunose Vakarų pasaulio galvose.
Dabartinėje revoliucijos po revoliucjos situacijoje, kurioje yra atsidūrusios pokomunistinės šalys, ekssovietologų dėmesys nėra kaip reikiant atkreiptas į kai kurias vadavimosi iš sovietinio totalitarizmo froidistines aplinkybes. Be šios, kad ir pavėluotos refleksijos mes vargiai galėsime save pačius suprasti. Ypač Valentino dienos šurmulyje.
Represyvios visuomenės tradicijų laužymas, seksualinės energijos išlaisvinimas, demonstratyvus meilės ir pacifizmo, savotiško asocialumo ir indiferencijos asmeninei karjerai proveržis ženklino hipių revoliucijos kelkraštį, kuriuo į Vakarus artėjo pofroidistinė gyvenimo maniera. Tiesa, nei hipiai, nei jų mokytieji ideologai neprognozavo, kad meilės kultas, kaip ir demonstratyviai nutrinti drabužiai - toks efektyvus kontrakultūrinis protesto prieš isteblišmentą raiškos būdas - taps tuo, prieš ką jie patys buvo pakėlę maištą: vartotojiškos, masinės ir visiškai nieko esminio nebereiškiančios egzistencijos pagrindine srove. Šv. Valentino dienos šurmulys net vidutiniams amerikiečių ar švedų studentams yra akivaizdžiai suprantamas kaip komercinės, vartotojiškos psichozės apraiška, kuriai, tiesą sakant, jie yra pakankamai atsparūs.
Socialinio libido deformacijos posovietiniame tradicijų griūties laikmetyje vis dar yra menkai išsiaiškintos, kartais visiškai neatpažintos. Keliolikos metų mūsų politinio laisvinimosi istorijoje vis dar nepakankamai aiškiai prisimenamos kai kurios užstalės kalboms paliekamos aplinkybės. Informacijos blokados žlugimas, išsiveržimo iš uždarumo ženklai rodėsi gerokai prieš pirmuosius masinius mitingus. Vis dar į oficialiosios istorijos (ir viso to, kas byloja apie neseną, bet jau miglotą praeitį) tekstus neįsileidžiami sociopsichoanalizei patrauklūs siužetai. Išties dabar verta patyrinėti, kada į mūsų užkulisinį gyvenimą pliuptelėjo video banga, pirmoje eilėje atplukdžiusi prastą Rytų kovų ir pornoprodukcijos mišinį. Kažin ar labai prasilenktume su tiesa, darydami prielaidą, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje kiekvienas pažinojome bent vieną draugą ar giminaitį, kuris turėjo įsigijęs vidiaką ir vienintelį kartą gyvenime negalėjo atsimušti nuo lankytojų. Ar nėra taip, kad didelė visos laisvėjančios minios dalis išsivadavimo refleksus pasąmoningai provokavo didesnėse kompanijose spoksodama pornuchą. Nemažas būrys ankstyvųjų verslininkų visai nemenkai uždirbo ir iš įrangos bei atitinkamų vaizdajuosčių nuomos. Surask dabar, kad nori, ką nors panašaus.
Jei sinchronizuotume politinius Sovietų Sąjungos griūties įvykius, nereikėtų apeiti tokių faktų, kaip pirmųjų sekso reikmenų parduotuvių atsiradimas, grožio, šlapių marškinėlių ar dailiųjų krūtų konkursų manijos, seksualiosios estės ir dar pajėgesnio lietuvio senuko charakteristikų atsiradimas pagrindiniuose dienraščiuose. Primityviosios mados su stipraus vyriško galiūno, naujo merso ir dailios (dažniausiai šviesiaplaukės) merginos įvaizdžių gyvumas net dabartiniu metu nekelia abejonių, bet jau pamažu kelia nusistebėjimą - ilgokai užtruko. Galia ir demonstratyvus pajėgumas dėti ant visko skersą arba, kitaip sakant, dulkinti visas tvarkas, pagal kurias gyvena eiliniai žmonės, - tai vis reiškiniai, kurie sieja, anot Freudo pasekėjų, Erosą ir socialinės tvarkos dalykus. Šiandien tai gana gerai perima reklamos ir įvaizdžių kūrėjai, beieškantys būdų, kaip masažuoti vartotojo pasąmonę, kaip sugundyti jį įsigyti ar padaryti tai, ko jam galbūt ir nesinorėtų natūraliomis sąlygomis.
Yra dar vienas, nevertas pamiršti dalykas, kuris siejasi su Eroso nuotykiais pototalitarinėse šalyse. Tai groteskiškai sustiprėjęs vyriškosios galios adoravimas socialiniuose, politiniuose ir administraciniuose santykiuose. Kieto vyruko įvaizdis yra gerai perkama prekė ne tik per rinkimus, bet ir paprasčiausioje gatvėje. Tai lyg apsisaugojimo priemonė, respektuojama socialinės lietuvių (ir kitų sovietinę įtaką patyrusių tautų) aplinkos. Nepaisant uždelsto feminizmo ir moterų lygių teisių gynėjų aimanų, vis vien aiškiai matyti, kad naujosios mūsų meilės kultūros svarbiausioji savybė yra jos vyriškųjų, aktyviųjų pradų viešpatavimas. Ir ne tik todėl, kad moteriškojo grožio lenktynės su visais moterų turgaus šešėliais rodo, kad vyriškasis požiūris diktuoja kasdienes elgsenas. Žinoma, galima teigti, kad mano samprotavimai yra pernelyg hipotetiški, kad kiekvienam lietuviškojo valentino veiksmui rasime ir valentinos atsaką. Tačiau pasaulyje yra pastebėta labai simptomiškų reiškinių, besisiejančių su vyriškąja agresija pototalitarinėse visuomenėse. Štai amerikiečių kriminologai yra pateikę savo tyrimų duomenis apie tai, kad po apartheido panaikinimo Pietų Afrikos Respublikoje labai padaugėjo moterų išprievartavimų.
Kad tai kažką sako ir mums, neabejoju, bet lygiai taip pat prisipažįstu, kad nežinau ką. Istoriškai galima pagrįsti, kad moteriškoji mūsų tautos dalis visuomenėje nuo Lietuvos Statuto laikų turėjo stipresnes pozicijas negu kaimynės Rytuose. Kai kuo mūsų moterų - ne tik aukštuomenės - padėtis meilės reikaluose buvo geresnės negu Vakaruose. Štai Vanda Daugirdaitė-Sruogienė kadaise įrodinėjo, kad Lietuvos bajorija ir žemvaldžiai nesinaudojo jus primae noctis, kaip tai buvo Viduramžiais priimta Vakarų feodalų, turėjusių pirmosios nakties teisę savo valstiečių vestuvėse. Tačiau nebūtinai iš tolimos praeities gelmių išnyra mūsų meilės kultūros (arba ne kultūros) svarbiausieji bruožai. Užtenka vienos deformuotų polinkių ir totalitarizmo paniekintos kartos, kad pasiskleistų kietųjų vyrukų patologijos.
Valentino maištas yra per daug sudėtingas reiškinys, kad apie jį kalbėtume vienareikšmiškai. Jo apraiškos vis dar daugiau kelia klausimų, negu siūlo aiškių atsakymų, o pas mus įprasta geriau užmiršti klausimus, jei negali surasti paprastų atsakymų. Tad Eroso siluetas šiandieninėje mūsų minioje yra daug labiau pastebimas, negu mes leidžiame sau pripažinti. Žinoma, jei neužmiršime TV “Fronto” blėnių, kurie tik ir padaro tą paslaugą, kad jų paliestomis temomis nebesinori diskutuoti intelektualinėje plotmėje. Tačiau dėl to nereikia užmiršti Valentino maišto, nes pačių TV “šoumenų” elgsenose veikia ne tik verslo interesas. Eroso kvaišalų efektas ir čia yra neabejotinai aiškus. Tegu psichologai aiškina rodymosi pasąmonines ištakas. O gal Valentino diena kaip tik ir gali būti tinkamiausias laikas ir be psichologų pagalbos patiems pažvelgti į veidrodį?
