Valdžia ir politika nėra tapatūs dalykai. Nesyk bandžiau tai įrodinėti, nors aiškiai žinau, kad daugeliui tas teiginys arba nepriimtinas, arba neaiškus.
Retorikos lygmenyje įrodymai surenkami nesunkiai. Baigti politikuoti ir užsiimti praktiškais reikalais per kelerius paskutinius metus ragino ne vienas valdžios žmogus, pradedant A.M.Brazausku ir baigiant V.Uspaskichu. Faktas, kad abu jie šiandien įtrauktini į buvusiųjų lyderių sąrašą, nepakeičia reikalo esmės. Galima įtarti, kad politikavimo reiškinys jų galvose atsiejamas nuo pačios politikos, nuo politikos darymo, bet vis tik čia nevalingai išsiskečia plyšys tarp valdžios reikalų materialinės konkretybės ir politikos idėjų abstraktumo. Štai kodėl neretai girdime, kad politika Lietuvoje mirė.
Mūsų Respublikos sąrangoje, kasdieniame gyvenime valdžios ir politikos trintis nusileidžia iš retorinės fikcijos į praktiškai (kartais dramatiškai) įdirbamą lauką. Tokio skaudaus dramatizmo pojūtį kelia nesena aukšto VSD pareigūno žūtis ir viešąją erdvę užlieję autorizuoti bei anoniminiai komentarai. Nepaisant pagundų, stiprėjančių po kiekvieno naujų gandų ar logiškų insinuacijų pliūpsnio, nesiimsiu demonstruoti kuklių dedukcijos įrankių, kad susivokti, kas darosi.
Gandų it kokio garo koncentracija jau pasiekė kondensacijos stadiją. Ji senai pranoko vieno asmens tragiško likimo svarstybas, o atskleidė gilias mūsų valstybės santvarkos ydas. Gandų stichija apskritai įsisiautėja uždarose, apytamsėse, represuotose ir skurdo spaudžiamose bendruomenėse. Vieniems netikėta darosi tai, kas kitiems yra banali kasdienybė. Šiandien labai rimtai susirūpinta, kad nepatikrinti anoniminiai pranešimai tapo politinių diskusijų ir prokuratūros domėjimosi objektu. Stebėtina, kad tik dabar stebimasi. Ar dėl to, kad tai , kas paprastų žmonių kasdienybėje darėsi nuolat, palietė pačius aukščiausius valdžios sluoksnius?
Lietuvos politinė mintis ir raštija beveik visiškai ( išskyrus V.Radžvilą ir dar keletą) susitaikė su tokia valstybės santvarka, kurioje teisinės valstybės ir giluminės demokratijos idealai padėti į kažkokias visiems žinomas, bet mirtingiesiems neprieinamas vietas. Vietos savivaldos politinės-administracinės imitacijos, valstybinės tarnybos įstatymų betonas, nemokamo gydymo ir mokslo teisinės fikcijos, galiausiai nelegali ir populiari naminė degtinė- visa tai yra tikrovė, prie kurios daugiau mažiau prisitaikyta. Vienų geriau, kitų blogiau.
Šiose aplinkybėse nepaprastai iššaukiantis atrodo klausimas apie politinio sluoksnio kovą dėl įtakos galios (jėgos) struktūroms. Kažkas kaltina konservatorius, kad jie politizuoja VSD pareigūno asmeninę tragediją, bijodami prarasti neva turėtą įtaką ar informacijos šaltinius. Gandonešiai net užspringdami jau ilgus metus nešioja žinias apie soclibų įtakas prokuratūros ir policijos sluoksniuose. Kam lieka STT? Kur dar socdemų veteranai. Taigi, prabilome apie tai, kas senai tarp eilučių ir ant liežuvio. Ir tai tikrai ne smulkmena.
Tačiau politikos ir valdžios susidūrimo paradoksali esmė išryškėja tada, kai pamatai, jog politinis sluoksnis, susispietęs į partijas ir dalyvaujantis rinkiminiuose mūšiuose, toli gražu nėra pajėgus patenkinti savo geismus- paimti į savas rankas vieną ar kitą jėgos struktūrų padalinį. Pamirštamas veikėjas, kuris net nepasirodo politikos paviršiuje, kuris net formaliai nepriklauso jokiai partijai- ir iš prigimties ir dėl įstatymų. Tai aukštasis, itin siauras valdininkijos (ir ypač tos, kuri susitelkia lemtingose valstybei vietose) sluoksnis, godus visagalės valdžios ir visiškai indiferentiškas iškilesnėms politikos idėjoms. Jei kas ir geba pagal visas rūmų intrigų taisykles manipuliuoti žmonėmis ir jų nuotaikomis- tai būtent šie veikėjai. Partiniai politikai, sezoniškai užklystantys į Seimą, atrodo prieš juos gerokai prasčiau, nei lietuviai prieš škotus vakarykštėse futbolo rungtynėse.
Derybos vyksta. Galbūt vieniems atrodo, kad su savimi derasi tas pats mūsų valstybės statytojų būrys. Tačiau iš tiesų pasidalyta į demokratijos žaidynėse-tad rinkimuose- dalyvaujančiuosius sezoninius Seimo politikos darbininkus, nesėkmingai bandančius kontroliuoti vykdomąją valdžią, ir beveik nematomus, tikrai nerenkamus, amžinai tituluotus ir beveik nepažeidžiamus valdininkus. Vieni atsidūrę pasitikėjimo reitingų dugne, o kiti- palaimingame pilkųjų eminencijų šešėlyje. Ir dar: neužmirškime, kad deramasi dėl mūsų visų ateities, todėl būtų gerai, kad Lietuvos priešų džiaugsmui derybos nepavirstų visų karu prieš visus.
