Po prezidento rinkimų jau praėjo nemažai laiko, bet dar neteko girdėti, kad Valdo Adamkaus rėmėjai, nusivylę rinkimų rezultatais, būtų ištarę lietuvišką patarlę: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kaip santarietis ir nuoširdus Adamkaus šalininkas nesakau to ir aš, tačiau norisi pasamprotauti apie tai, kas ne visai tamsiai nudažo artimiausią mūsų horizontą.
Nesiimu bandyti ieškoti kokių nors teigiamų elekto bruožų, neturiu dėl to jokių iliuzijų. Čia bandyčiau prisiliesti prie simptomiškų ir paradoksalių reiškinių, susijusių su Lietuvos žiniasklaida ir imagologija (kitaip įvaizdininkija). Jau kuris laikas galima buvo matyti, kaip šios dvi veiklos sritys susipina, maitindamos viena kitą, o kartais ir konkuruodamos viena su kita. Jos abi yra gana pelningas verslas ir dar labiau galinga valdžia. Imagologija susieja ketvirtąją valdžią - žiniasklaidą - su politine valdžia, sykiu užkrėsdama visomis tomis ligomis ir ydomis, kuriomis pirmoji valdžia serga. Ir žiniasklaida, ir imagologija neabejotinai yra paveiktos magiško “pinigai nekvepia” burtažodžio, nors kiekvienas atskiras individas - žurnalistas arba imagologas - gali skirtingai vartoti šio užkalbėjimo vaisius.
Praėjusi prezidentinė kampanija atskleidė realų rusiškų madų paveikumą posovietinės šalies elektoratui, o pokyčiai pasitikėjimo žiniasklaida reitinguose, tiksliau - pasitikėjimo ja nuosmukis, rodo, kad Vakarų pasaulio vertybių įtaka daro savo darbą. Ji dvelkia jei ne pro uždarytas duris, tai pro nesandarius langus. Daugelį visuomenės elgsenos stebėtojų iki šiolei galėjo gluminti gan stabiliai išsilaikantis itin aukštas pasitikėjimo Lietuvos spauda ir televizija lygis. Jis kone dvigubai pranoko vakariečių pasitikėjimą sava spauda, nors net plikai akiai buvo aišku, kad pati Vakarų spauda yra nepalyginamai aukštesnio lygio nei įgeltusi lietuviška. Todėl ir sakau, kad ne viskas beviltiškai rytietiška, bet yra ir ryškių poslinkių vakarietiškumo link. Kritinio galvojimo ir atsparumo neraštingam kvailinimui visuomenėje radosi kiek daugiau. Tikėkime, kad tokia tendencija išliks, o informacijos vartotojas dar po vienų pirmosios valdžios rinkimų vis labiau gebės pasirinkti ir informacijos šaltinius, ir truputį daugiau atskirti pelus nuo grūdų.
Dar gerokai iki rinkimų žurnalistų aplinkoje buvo galima pajusti tam tikrus permainų ženklus: daugiau ar mažiau patyrę plunksnos ir žodžio meistrai ėmė pamažu kraustytis į imagologų stovyklą. Miklesni visuomenės opinijos formuotojai paslaugų rinkos sąlygomis visiškai natūraliai ėmė slinktis link geriau apmokamo užsiėmimo. Tai visiškai suprantamas laisvėjančios demokratijos ir rinkos ekonomikos padarinys. Tas slankiojimas itin intensyviai pasireiškė per rinkimų kampaniją, kai susivėlė ištisas žiniasklaidos ir imagologijos “veilokas”, kuriame jau net analitikui buvo sunku atskirti, kas, kur ir kam dirba, kam, kiek ir kaip kvepia ar nekvepia pinigai. Štai vieni - dar oficialiai laisvos žiniasklaidos laukų artojai - politikus paskelbdavo tapus lavonais, o kiti - imagologai - juos magiškai atgaivindavo. Svarbiausia, tie nenormalūs gebėjimai net nebuvo slepiami, skirtingai nuo vakarietiškų praktikų. Savo visagališkumo burbulas taip pat yra įvaizdžio formavimas. Rinka yra rinka, o rinkimai seka rinkimus - juk reikalinga savireklama. Pralaimėjusiųjų tarnybos imagologo kaina rinkoje turėtų būti menkesnė už laimėjusio - paprasta kaip turguje. Kita vertus, tame pačiame žiniasklaidos pasaulyje jau pastebimi žmonės, kurie suprato, kad veikla dėl pelno ir asmeniniai, pilietiniai bei moraliniai dalykai retai kada sutampa. Gali susikurti kokių tik nori rinkiminių įvaizdžių ir blėnių, kad patrauktumei tą antrosios Lietuvos balsuotoją. Gali laimėti ir uždirbti, bet juk po to dar reikia gyventi toje aplinkoje, kurią susikuri. Negi po kiekvienos Pyro pergalės emigruosi į kultūringesnius Vakarus. Imagologija nuo politikos tuo ir skiriasi, kad politikos uždavinys yra ką nors realiai šiame pasaulyje nuveikti, o imagologui svarbu susiformavusią situaciją ir visus nepasitenkinimo energijos džaulius išnaudoti momentinės pergalės labui. Imagologui, kaip ir prastam žurnalistui, išties nėra svarbu, kad yra vienokios ar kitokios visuomenės nelaimės, jam nerūpi, kaip jas pamažinti, svarbu, kad jas galima tinkamai išnaudoti, formuojant pažadų, manipuliacijų arba žiniasklaidos atveju skandalų strategijas. Media culpa.
Per šiuos kelis mėnesius daug visokių pažadų, nesąmonių ir šiaip blėnių teko politikai, o ypač daug kalbėta apie visokias technologijas - juodas, baltas, neatpažįstamas. Viešoji opinija į tai reagavo lyg pirmykščiai žmonės į žaibą ir griaustinį - magiškai. Technologiniai terminai visiškai išstūmė iš apyvartos senus ir Lietuvių kalbos komisijos leidžiamus žodžius: melas, paikystės, sapnai, burtai. Kita vertus, itin smarkiai nusistebėta cinizmo ir įžūlumo banga, taip pat pradėta pulti bei kaltinti politinio turgaus skruzdes - naujuosius imagologus. Pažvelkim, kiek daug teko vienam Aurelijui Katkevičiui. Vien nuo to jo kaina turguje turėtų padvigubėti. Tačiau kaip žiniasklaida, taip ir imagologija yra tokia, kokia yra jų kūrinius vartojanti publika. Visuotinas reiškinių ryšis, pasakytų apkerpėjęs hegelininkas. Ir nereikia kaltinti to paties A. Katkevičiaus, kad jis užsiėmė juodąja magija. Jei jau kažkas jam tų antgamtinių galių būtų suteikęs, tai per ilgus tarnybos anuometiniam Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui metus A. Katkevičius tikrai būtų neleidęs nusmukti jo boso reitingui. Tad rankos galima ir nepaduoti, tačiau nekaltinkim jo nebūtomis nuodėmėmis. Tegul būsimieji paslaugų pirkėjai suka dėl to savo galvas ir sveria pinigines.
Dar vienas dalykas iš to blogo gali virsti į gera. Manau, kad jau laikas pagalvoti, kad ne tik rinkiminės technologijos lemia žmonių pasirinkimus. Kad ir nemadinga dabar sakyti, bet dėl visko truputėlį yra kalta visų Lietuvos kairių-dešinių valdžių politika, kuri per dvylika metų buvo nukreipta į galios, kapitalo ir intelekto resursų koncentraciją naujojoje Maskvoje - Vilniuje. Jau ne vienus metus kaip tikras provincialas kranksėjau apie tai, kad, išsilaikant panašiai nacionalinės politikos krypčiai, ne Vilniaus Lietuvai links balsuoti tik už radikalus. Ta tendencija išlieka iki dabar. Todėl manau, kad ne imagologai kuria aplinkybes - jie tik pasinaudoja jomis savo pergalių labui. O svarbia, jei ne svarbiausia V. Adamkaus pralaimėjimo priežastimi galima būtų laikyti tą politiką, kuri nulėmė posovietinio krašto daugumos žmonių savijautas, nors prezidentas pagal konstituciją nėra už tai atsakingas. Antros kadencijos siekiantis prezidentas visada bus atpirkimo ožys, ant kurio bus patogu nurašyti nuostolius. Faktas yra tai, kad Lietuvos valstybės galvai opinijos yra suteikiamas toks simbolinis vaidmuo, kuris pranoksta realias galias. Tai lazda su dviems galais. Vienas jų - blogasis. Jis gali versti sugriauti net tai, ką gero pavyko valstybės statybose pasiekti, kad pateisintumei tuos įsivaizdavimus. Čia viskas klostosi kaip gydantis vaistais. Perdozuok ir pamatysi.
Lietuviai mokosi greitai. Tikėkime, kad imdami daugiau investuoti į savo verslą, o ne į televizorius jie taip pat greitai įgis imunitetą visokiems cirko magams, stebuklininkams ir manipuliatoriams. Galiausiai lietuviams viskas itin greitai nusibosta ir jie vėl grįžta prie karaliaus Mindaugo ar Vytauto Didžiojo istorijų.
www.akiraciai.lt
