Kaip įprasta lietuviškos vasaros pabaigą pažymėjo lietus. Tačiau daugumai jaunų žmonių kalendorius yra svarbesnis už klimato dėsnius. Rugsėjo 1-ji daugeliui artėja it nauja riba.
Švietimas ir aukštasis mokslas iki šiolei buvo ta sritis, kurioje buvo bene daugiausiai išnaudotas reformų žodynas. Suprantama, visuomenės permainų perspektyvos, savivokos ir naujų tapatumo formų atsiradimo viltys visiškai pagrįstai buvo siejamos su ateities ugdymu. Tačiau nepaisant visų vilčių bei pastangų įgyvendinti svajones turime krūptelėti, pažvelgę tiesai į akis: mūsų mokiniai jaučiasi labiausiai prislėgti savo mokyklose. O gal ir gyvenime apskritai?
Socialinės psichologijos ekspertai kaip mat išvardytų dešimtis priežasčių, dėl kurių susiformuoja toks mokyklinis klimatas. Čia norisi pasvarstyti tik vieną epizodą, kuris apvainikavo šiemetinį Lietuvos mokinių gyvenimą ir kuris gali turėti tęstinių pasekmių. Tai valstybės reguliuojamo centralizuoto egzaminavimo fiasko, vis dar linksniuojamas teisėsaugos ir valdininkų sluoksniuose. Gal kada nors ir sužinosime kaltuosius, nutekinusius informaciją apie testus. Tačiau tikrai nebeturėsime priemonių užglaistyti jaunų žmonių traumas, patirtas ties abitūros ir universitetų slenksčiais.
Prislėgti ir nuo romantinės vaizduotės atbaidyti vakarykščiai mokiniai atsineša visą tą slogutį į universitetų auditorijas. Kiek jų įžengs į tas studijų programas, kurios buvo įsisvajotos? Kokiomis nuotaikomis vaduosis tie, kuriems technokratų metodikos ir emocijų neturintys kompiuteriai lėmė tokius dalykus, kurie buvo įrašyti tik iš bėdos. T.y. racionaliai pasirenkant tas programas, kuriose dėl valstybinio planavimo beviltiškumo turėjo atsirasti daugiau erdvės, daugiau vietos.
Gal nereikia laukti kokio nors Vakarų universiteto tyrimo projekto, kad pratęstume šį skausmingą klausinėjimą: jei mūsų mokiniai šitaip prastai jaučiasi mokyklose, tai kaip pasikeičia jų savijauta patekus į universitetų auditorijas. Pagerėja? Padeda atrasti save? Skatina išsivaduoti iš technokratinio testų konvejerio ir išreikšti savo unikalų spontaniškumą? Tapti laisvais ir pasidžiaugti susitikus daugiau tokių laisvės ir įvairovės ištroškusių? O gal tiesiog pratinamasi būti ne ten, kur širdis geidžia ir toliau kaupti aklos pagiežos ir nevilties lašus?
Nežinau atsakymo. Dalinuosi bjauria nuojauta. Artėja dar viena riba, verčianti apmąstyti savo moralinius įsipareigojimus visus tuos ugdytojus, kurie dedasi žiną, koks bus rytojus, ir kuom verta pasidalyti su tais, kurie pradeda savo gyvenimo kelius. Ruošiuosi paskaitoms...
