Banalu sakyti, kad yra krepšinio šalies alus. Taip pat banalu įrodinėti, kad mūsų politiniai lyderiai žino, ką reiškia šis sportas Lietuvos viešajame gyvenime. Jie tikrai gerai nutuokia galimus rezultatus. Pralaimi tie, kurie nesuspėja laiku nusifotografuoti su čempionais. Ar tai ir yra krepšinio šalies politika?
Tiesą sakant, mintis parašyti komentarą tokia tema kilo ne dėl to, kad artėja Europos krepšinio čempionatas, bet dėl to, kad lietuvių politika, atrodo, ima galutinai išsiskirti su krepšinio žaidimo logika. Mūsų spaudoje nemažai prirašyta tekstų, kurie įrodo gerą vidutinį krepšinio supratimo lygį šalyje. Taip pat yra išlieta daug rašalo, siekiant atskleisti politikos žaidimų išmanymą, nors šis baras dar nekvepia Europos čempionatų lygiu. Čia tiesiog norisi pasamprotauti apie galimas sąsajas tarp lietuviško krepšinio ypatybių ir tipiškų partinių-politinių elgsenų.
Lietuvoje ne tik vieši krepšinio ekspertai pasakys, kad mūsų krepšinio mokykla yra grįsta ne autoritariniais lyderių reidais, o komandinio-kombinacinio žaidimo privalumais. Lietuvių krepšinį visad tempė tie aikštę matantys žaidėjai, kuriems komandos pergalė buvo svarbiau už jų pelnomus taškus ir garbės kredencialus. Ko vertas Dariaus Songailos ar Mindaugo Žukausko darbas gynyboje ar po krepšiais, laužant priešininkų komandos ledus, atveriant atakos lauką kitiems ir šešėlyje padarant tai, dėl ko laimi komandos. Nekalbėsiu apie Sabą, kuris galėjo viską.
Lietuviai rinko olimpines pergales, neturėdami NBA žvaigždžių su dešimtmilijoniniais kontraktais. Dėl to jie žavėjo ir - tikėkim - žavės tuos, kuriems sportas vis dar reiškia ne tik komercinį cirką. Iki pastarojo laiko su retomis išimtimis (iki Maco žygio per Europos sales) galiojo žinoma taisyklė: net mūsų čempioniškų komandų lyderiai, gavę gerus kontraktus Europos klubuose, netapdavo svarbiausiais taškų pelnytojais. Jie buvo komandinio žaidimo meistrai, o ne kokie ego maniakai.
Ar tame lietuvių sluoksnyje, kuris viešai garbina krepšinį kaip oficiozinę ir nacionalinę sporto šaką, t.y. politikoje, šiandien rastume panašumų su krepšinio ypatybėmis? Bent tiek, kiek matosi viešojoje erdvėje, ir tiek, kiek politinės antropologijos įrankiai gali pasiekti, ryškėja kone išimtinai neigiami atsakymai. Pasirodo, galima garbinti krepšinį, bet neturėti nieko bendra nei su jo logika, nei su lietuviško komandinio žaidimo tradicijomis.
Kalbėti apie viešpataujantį biurokratinį elitą neverta, nes įrodinėti komandinio žaidimo nebuvimą šiame užsisklendusiame ir savo privilegijomis apsvaiginusiame sluoksnelyje reikštų bandymą išlaužti duris, kurios neturi ne tik spynos, bet ir vyrių. TSKP partinių mokyklų tradicijos valdžios hierarchijoje taip negundo gilesnių svarstymų.
Bet štai partijų, ypač jų rinkiminių sąrašų elito elgsenas verta panagrinėti.
Net prieš rinkimus, o ką jau kalbėti apie po jų ištinkantį politinį štilį, demonstratyviai buvo išmokstamas tik vienas viešųjų ryšininkų pedagoginis triukas: ieškokit lyderių ir burtininkų, kurie gali pažadinti net politinius numirėlius. Ir buvo pulta ieškoti naujųjų genties vadų. O nebeliko vietos ne tik politinėms idėjoms generuoti, bet ir bent minimalaus komandinio žaidimo derinių ruošai. Tai ką, tarkim, socdemų gudručiai koalicinių derybų metu krėtė savo oponentams - tai tik pokomunistinių rūmų intrigų taktika, papudruota menkaverčiais paaiškinimais tamsiai liaudžiai.
O konservatoriai ir liberalcentristai? Jie rinkėjų valia buvo pašaukti būti solidžia opozicija. Tačiau metai prabėgo tik aiškinantis lyderių paslaptis, grupuojant jėgas prieš lemtingus mūšius, kurie net nekvepia solidžia politika. Jie nuolat tik kartoja įgrisusį klausimą: kas bus vadas? Vidinės partijų intrigos viešumoje virsta skalbykla po atviru dangumi. Dešinė atrofuojasi net greičiau už pozicijos partnerius. Įdėmiai skaitant tarp sensacingų straipsnių eilučių rūmų intrigantų akys jau seniai nebeieško turinio esmės ar programinių politikos idėjų, nes svarbu tik tai, kas ir kodėl išmetė viešumon užkulisiuose ir taip apkalbėtas žinutes.
Partinių viršūnėlių intrigos neleidžia išsiskleisti jokiems dublerių sparnams. Dublerių lygos Lietuvos politiniame pasaulyje apskritai nėra. Šiandien partijų elitą puikiausiai patenkina atsibodę, susikompromitavę, kelias partijas pakeitę nepakeičiamieji. Šiandien tas sąrašinis partinis elitas yra pasitenkinantis pats savimi. Štai kodėl masinėje opinijoje partiškumas yra vertinamas taip žemai.
Šiandien lietuviams partiečiams svarbu tik tai, kas bus vadas. (Ar ne dėl to, kad mūsų vėliavos spalvos dvelkia Afrika ir Lotynų Amerika.) Šiandien visi jaunesni per pastaruosius metus subrendę partiniai-politiniai žaidėjai yra atpažįstami tik kaip atgrasūs konkurentai apytamsiam savamokslių veteranų būriui. Politikoje senatvė neegzistuoja, tad ir atsijauninimas nebūtinas. Partinėse komandose šiandien išties stiga ne lyderių, bet žmonių, kurie gal net turėdami lyderio savybių suvoktų komandinio žaidimo privalumus. Tad ateities prašviesėjimo viltys turėtų būti labiau siejamos su kolektyvinių elgsenų pasikeitimu, o ne su partinių mesijų paieškomis.
Suprantu, kad labai kietas savybių atskyrimas yra tik teorinė fikcija. Tikrai sėkmingas žaidimas reikalauja ir vieno, ir kito. Ir lyderio, ir komandos. Tie, kurie žino, ką NBA arenose padaro Dirkas Nowickis, ir dar prisimena vokiečių rinktinę Švedijoje, supras, ką turiu omenyje. Lietuviai nušlavė ne tik juos, bet ir kitus sudievintų lyderių vedamus būrius, nes patys sugebėjo priešpriešinti savųjų lyderių rotaciją. Vienas mūšis su Štombergu priešakyje, kitas su Šiškausku, dar keli su Macu. Ir dar buvo Jasikevičius, neabejotinai išmanantis, kokie vertingi yra tokios rotacijos privalumai.
Pokomunistinė visuomenė yra perversiška. Ypač politinis tos visuomenės sluoksnis. Čia galima dievotai žegnotis ir čia pat politiniame šventoriuje krėsti lengvai atpažįstamas kiaulystes. Vsio zakonno! Čia galima dideliame ekrane stebėti lietuvių krepšinį, patirti malonumą ir visiškai nieko neišmokti.
