“Kas ta šalis, kur Ievų, tų kokečių, / Dalijamas mums rojaus obuolys, / Glėbin kur meilės lengvabūdės kviečia; / Kas ta šalis?” Prieš pusantro šimto metų Stanislovas Moravskis - gydytojas, eruditas ir aristokratas, pasislėpęs nuo pasaulio tušybės žavingų panemunių dvarelyje, vadintame Ustrone, į šį savo poezijos klausimą neatsakė: meilės šalis. Ir ne erotinei meilei buvo skirtas jo eilėraštis.
Kas ta šalis? “Žinau! Žinau ją! Tai lietuvių žemė, mana šalis!” Visuomenės patvirkimas šiam romantiškam atsiskyrėliui buvo vienas iš dešimties šiame kūrinyje išvardytų ydingiausių XIX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos bruožų.
Šiandien apšalusioje porinkiminėje Lietuvoje Šv. Valentinio dienos karštinė yra kaitinama ne tik eroso, bet ir komercijos aistros. “Lietuvos rytas” staiga atranda abejotiną naujosios mados žvaigždę - aštuntą dešimtį įpusėjusį seksualinį gigantą, kuriam “Viagra” kelia šypseną, o jo pamylėtų moterų skaičius gluminte glumina pavėlavusius į sekso varžybas dar likusius šio laikraščio skaitytojus. Tikėkimės, kad dėl to laikraštinei bendruomenei neiškils padidėjęs impotencijos pavojus.
Kita vertus, šv.Valentino sindromas neišvengiamai veikia ir saikingus apsisaugojimo nuo blėnių psichologinių priemonių vartotojus. Kas žino, kaip viskas plėtotųsi, jei ne susidūrimas tarp meilės tradicijos naujadaro ir nacionalinės lietuvių šventės. Erotinės valentininės nuotaikos nebūtinai prieštarauja prieš Vasario 16-ąją augančiai tėvynės meilės jausenai. Galbūt tam tikros sublimacijos dėka žmogiškai ir tik žmogiškai sustiprėja noras galvoti apie meilės kultūros raidą mūsų šalies istorijoje. Visai rimtai: jei ne jaunatviškas šv. Valentino fanų krykštavimas, istorikai Lietuvoje kiek ilgiau apie senovinius meilės žaidimus šmaikštautų tik profesionalų užstalės šurmulyje, bet nesiimtų rimtesnių lietuviško seksualumo istorinių tyrimų. O gal dėl įsisenėjusio posakio, kad “istorikai yra lyg vynas...”, gerantologiniai nukrypimai istoriografijoje yra labiau pastebimi? Prieš metus “Omni Laike” Virginijus Savukynas bandė provokuoti diskusiją apie lietuviškos (http://www.omni.lt/index.php?base/z_33940) meilės (http://www.omni.lt/index.php?base/z_34080) istoriją (http://www.omni.lt/index.php?base/z_18738), tačiau didelio atgarsio nesulaukė.
Dabar norėtųsi pratęsti anuomet įžvalgiai pradėtus jo samprotavimus, pasidairant po man tokį jaukų XIX amžių, kuris gali būti vadinamas individualizuoto ir psichologinio žmogaus lopšiu. Tas A. Mickevičiaus ir S. Daukanto, S. Moravskio ir L. Jucevičiaus laikmetis apskritai gali būti laikomas pamirštąja šiuolaikinio žmogaus vaikyste, kurios pokštavimai, meilės sampratos ir ligos, nuodėmių istorijos ir romantiniai atodūsiai, revoliucinės aistros ir konspiraciniai žaidimai be vertėjo gali būti suprantami dabar gyvenantiesiems.
XIX amžiaus pradžios lietuviškų meilės žaidimų ir meilės kultūros bruožai priklausė nuo visuomenės sluoksnių ir socialinės padėties. Neabejotinai vienokie standartai ryškėjo bajoriškoje publikoje ir ypač aukštuomenėje, o kitokius pavidalus visa tai įgydavo liaudies aplinkoje. Vilniaus aukštuomenė, sekant S. Moravskio ir kitų filomatų amžininkų liudijimais, buvo gerokai erotizuota. Net filomatiškos istorijos, pasibaigusios konspiratorių teismais ir tremtimi, neretai prasidėdavo bravūriškais nuotykiais Vilniaus kavinėse ir karčiamose. Studentų ir svetimųjų (rusų) karininkų meilės žaidimai užėmė labai daug vietos kasdienybėje, o aukštuomenės saloniniai dūsavimai, apkalbos, pasimatymų išradingumas, netgi tarnybinės protekcijos - visa tai buvo įprastinis dalykas. Tipas “kiekvienoje gatvėje po meilužę” yra dažnas memuarų herojus.
Tiesa, psichologinio žmogaus vaikystės Lietuvoje memuarų ir laiškų autoriai vengė tiesioginių seksualinių detalių, todėl vargiai galėtume rekonstruoti estetines ir technines anuometinio sekso savybes. Tačiau neabejodami galime sakyti, kad būta gan sofistikuotos meilės kultūros. Šiuolaikiniai prancūzų istorikai ir rašytojai šioje srityje yra toli nuėję. Akivaizdu viena - tai santuokos iš intereso viešpatavimas, kuris turėjo įtakos meilės intrigų intensyvumui. Štai S. Moravskis apie savo ir amžininkų erotinius išgyvenimus kalba be nuodėmingumo ženklų. Tai tiesiog gyvenimo dalis, kuriame ištikimybė yra vertinamas, bet ne itin dažnas reiškinys.
L. Jucevičius savo etnografiniuose ir kelionių užrašuose priešpriešina idealizuotą liaudies dorvingumą miestietiškam ir aristokratiškam paleistuvavimui. Jo kalba aiškiai saistoma dvasininko retorikos, nors skausminga ekskunigo biografija rodo, kad aistra buvo ir jam apsukusi galvą. Gelbėjant nuo gėdos jo mokinę bajoraitę, teko pakeisti net konfesiją ir pereiti į stačiatikių dvasininkų luomą. L. Jucevičiui - tikram romantizmo epochos vaikui - lietuvių liaudies gyvenimo paprastumas ir dora buvo garbinimo objektas, nors kriminalinių bylų gausa ir išlikusi pamokslų medžiaga rodo, kad nuo erotinės meilės kerų reikėjo nuolat atkalbinėti paprastą parapijietį. Buvo aišku, kas dora ir kas ne, tačiau nelengva pasakyti, kiek idealų dangus maišėsi su kasdienėmis realijomis. Jei amūrų strėles būtų tuščiai laidomos, nebūtų reikėję pamokslininkų rūstavimo. Bėda tik ta, kad liaudies žmogus nei romanų, nei memuarų nerašė, tad rekonstrukcijomis visų pirma turėtų užsiimti etnologai.
Meilė, erotika ir santuoka nebuvo visiškai sutampačios kasdienio XIX a. pradžios Lietuvos gyvenimo kategorijos. Paskaitykite anuometinio lietuvių-žemaičių poeto Silvestro Valiūno eiliuotus pagraudenimus kaimynui dvarininkui, kad bent iš dalies pajustume tos kultūros kvapą: “O ypač tave tegu Dievas saugo, kad neapdairiai neitum į lovą su tokia, kuri neatitrauks nuo tavęs akių, kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną žingsnį skaičiuos, kuri negaluos, Tau prašnekinus jauną. [...] Arba pakliūti nepasotinamai būtybei, kuri dažnai ragins su ja gulėti”.
Taigi nors apie Valentiną anuomet nekalbėta, tačiau dėl meilės kvaršinta galvos ne mažiau nei dabar prieš vasario 14-ąją.
