Šį rudenį nuobodžiauti neteks. Prasidėję koaliciniai sandėriai pratęsė rinkimų mūšių panoramą, kurioje pergrupuojamos politikų kolonos. Tik vargiai šiandien bandytume susigaudyti, kuri yra pirmoji, kuri trečioji, o kuri penktoji.
Šiame komentare yra du raktiniai terminai: kairioji aritmetika ir vaivorykštinis farsas. Pirmasis terminas reiškia politinio galvojimo būdą, išryškėjantį socialdemokratų ir socialliberalų koalicijos strategų elgsenose. Aritmetinė jo esmė slypi pastangose išlaikyti valdžią savo rankose net tuo atveju, kai per rinkimus prarandama daugiau kaip pusė besibaigiančios kadencijos Seime turėtų vietų. Tai yra išties unikali pastanga, kuri gali atrodyti racionali tik dėl dviejų aplinkybių. Pirma, dėl kairiųjų požiūrio į lietuvius kaip į labai neišprususią ir manipuliacijoms pasiduodančia masę. Antra, dėl mums nežinomų senųjų darbiečių (buvusi LDDP), soclibų ir naujųjų darbiečių (Darbo partija) sandėrių, užsimezgusių gerokai prieš rinkimus.
Keliuose savo komentaruose “Omni laiko” apžvalgininkas Vytautas Rubavičius gliaudė galimą Artūro Paulausko (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_223327) ir Viktoro Uspaskicho (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_221503) kombinaciją. Jos galimybes lėmusios tokios aplinkybės: jie seni partneriai, kadaise Uspaskichas supo soclibų lopšį, buvo Seimo komiteto pirmininkas ir t.t. Tačiau tuomet patikėti V. Rubavičiaus prielaidomis trukdė A. Paulausko elgesys per kelerius pastaruosius metus. Man pačiam atrodė, kad kairiosios koalicijos ir Darbo partijos bendradarbiavimas gali būti nulemtas ideologinių-paprotinių priežasčių.
Su tokiomis įtartinomis nuotaikomis sulaukėme rinkimų rezultatų. Vaivorykštinių derybų pradžia, palydėta atvirų komentarų iš pačių derybininkų lūpų (ko vertas vien Gedimino Kirkilo benefisas per vakarykštį “Spaudos klubą”), jau visiškai atskleidžia politinio vėjo kryptį ir stiprina ankstesnes prielaidas.
Kad derybos dėl “vaivorykštės” yra farsas bent jau iš Brazausko ir Paulausko bloko pusės, išduoda kelios aplinkybės. Pareiškimas, kad 31 mandatą 141 vietų Seime turinti kairioji koalicija neišvengiamai yra politinio proceso vedlys ir kad jiems lemta išsaugoti svarbiausius postus (premjeras, Seimo pirmininkas ir dauguma ministrų) buvo įžūlus būsimų vaivorykštinių derybininkų atžvilgiu. Taip nedarytų tie, kurie išties norėtų tartis.
Antra, vienu metu tartis dėl “vaivorykštės” ir glėbesčiuotis su Darbo partija - tai dar skausmingesnis dešiniųjų erzinimas, paverčiantis juos liguistais derybų ardytojais. Trečia, jau pačioje pradžioje pradėta kampanija nuteikti visuomenės opiniją, kad konservatoriai yra tie valstybiškai nemąstantys blogiukai, kurie žlugdys derybas, nesutikdami su ultimatyviu, kairiąja aritmetika grindžiamu elgesiu. Juk net asilui turėtų būti aišku, kad konservatoriai, nuolat kartodami antidarbietiškus priesakus, neturi ir negali turėti jokių protu suvokiamų priežasčių nuleisti derybas į kanalizacijos vamzdį. Jie gali pasirinkti tik “vaivorykštę” arba labai aiškią opoziciją. Tad kam jiems elgtis destruktyviai?
Kodėl Brazausko ir Paulausko blokui reikalingas vaivorykštinis farsas? Čia atsakymai yra aiškesni. Pirma, žinant Vakarų pasaulio nuostatas rusų turtuolio vedamų populistų atžvilgiu ir prisimenant savo pačių rinkimų demagogiją, būtų labai nepatogu dėtis su jais į krūvą. Dalis Europos ir dalis tautos tikrai nesuprastų.
Tam, kad to būtų išvengta, reikia pasikartoti nuo scenos nenueinantį gelbėtojų vaidmenį ir parodyti, kad infantilus konservatorių elgesys (pvz.: savaip interpretuotas valdžių rotacijos pasiūlymas) nepalieka jokio kito pasirinkimo: kairieji tiesiog aukojasi vardan tos Lietuvos ir truputį parausdami susideda su Darbo partija.
Kairiąja ranka parašytas vaivorykštinių derybų scenarijus konservatoriams palieka į scenos kampą užspęsto atpirkimo ožio vaidmenį. Kol kas Tėvynės sąjunga sėkmingai tą vaidmenį atlieka, padėdama socdemams įgyvendinti savo strategiją. Galų gale konservatorių padėtis išties yra itin nepatogi. Jie neturi rimtesnio pasirinkimo. Liberalcentristams gana Vilniaus valdžios, o konservatoriams lieka nebent šviesi ateitis.
Tačiau tai dar ne viskas, dėl ko kairiesiems reikalingas šis vaivorykštinis farsas. Seni ir įgudę politinės medžioklės vilkai dėl vieno zuikio šovinių neeikvoja. Pyškinti iš nekantravimo - tai politikos naujokų pratimai. Demonstratyvios derybos dėl “vaivorykštės” kairiesiems yra tik būdas savo ruožtu prispausti Darbo partiją, pagąsdinti valdžios ištroškusius jos veikėjus opozicine perspektyva ir priversti daryti neproporcingai dideles politines nuolaidas. Kai V. Uspaskichas pradeda įrodinėti, kad jiems nieko nereikia - kad tik A. Brazauskas priimtų į simbolinę Lietuvos politikos rinktinę - darosi akivaizdu, kad kairiųjų taktika yra labai veiksminga.
Net jei ir būta sandėrių tarp dalies kairiųjų bloko lyderių ir Darbo partijos prieš rinkimus, dabar tuos sandėrius valdančioji koalicija buhalteriškai tiksliai peržiūrės. Čia ir glūdi vienas iš praėjusių rinkimų paradoksų: valdančioji dauguma triuškinamai pralaimėjo opozicinėms partijoms, tačiau opozicinės partijos yra priešiškesnės vienos kitoms negu valdžioje esančiai grupuotei. Tai tiesiog Austerlico laukas kairiesiems, jei tik jie suvaidins Napoleono vedamus prancūzus.
Ar tai didelė tragedija Lietuvai? Nedidelė. Gal net visai ne tragedija, jei nemanysime, kad rinkėjams vėl teko idiotų masės likimas. Valdančioji dauguma, bent su A. Brazausku ir A. Paulausku jau yra parodžiusi, kad ji labai staigių posūkių (ir permainų) nedaro. Tokio tęstinumo galima tikėtis ir toliau. Bėda laukia tik darbo partijos rinkėjų, patikėjusių permainų siekiančios partijos nuoširdumu. Dabartinė situacija rodo, kad permainų nebus ir nebus dėl to, kad Darbo partijai reikia tik savo dalies valdžios pyrago derybose. Per rinkimus labiausiai prieš dabartinę valdžią rėkę opozicininkai dabar garantuoja jai didžiausias nuolaidas.
Kita vertus, socialdemokratai jau sykį parodė, kad jie gali atlikti populistinių audrų banglaužio funkciją. Pirmoji pradinio populizmo banga - A. Paulausko soclibai - buvo neutralizuoti ir sukultūrinti būtent tokiu būdu. Dabar visi centro kairės ekskomunistai vėl kartu bandys tą procedūrą, tik su gerokai aukštesne banga. Didžiausia tikimybė, kad jie susidoros su šiuo uždaviniu. Tai kažkiek ramina. Juk senieji nomenklatūrinės politikos vilkai elgiasi lyg vėlyvosios Romos imperatoriai. Jie neaukoja paskutinių legionų nesibaigiančiuose mūšiuose su barbarų ordomis, bet integruoja juos į imperijos gyvenimą. Tai leidžia ilgiau išlikti politikos paviršiuje. Tačiau Roma ne tik kad nebuvo amžina - prieš imperijos saulėlydį ji pati tapo pusiau barbariška. Ar negresia tai Lietuvos socialdemokratijai?
