Anais laikais, kada net Laisvės alėjoje “blue jeans” dar buvo egzotiška retenybė, mokyklinis jaunimėlis garbėtroškomis pagiežingai vadindavo ankstyvojo amžiaus prasimušėlius, tvarkinguosius komjaunimo aktyvistus, besistengiančius gauti daugiau, nei nusipelno.
Šiandieninis paauglių žargonas jau apsieina be šio senoviško žodžio, nors pati garbės ir pelnyto padorumo nuojauta dar nėra visiškai išnykusi. Kiek sunkiau atpažįstamas garbės troškimo svoris dabartinio žilstančio Lietuvos sluoksnio elgsenose. Šios kategorijos apdulkėjo ir žiniasklaidos užkaboriuose. Viešai apkalbamuose ir aprašomuose reiškiniuose, susijusiuose su politikos ir valdžios lietuviškomis realijomis, garbė ir orumas dažniausiai yra tik nostalgiškai minimas deficitas.
Banalu įrodinėti, kad bandymai surašyti ant popieriaus visokius etikos kodeksus tik išduoda gyvojoje tradicijoje vykstančius garbės entropijos reiškinius. Tada ir ten, kur garbė buvo išties lemtingas egzistencinis orientyras ir viešojo gyvenimo siekiamybė, nereikėjo tiek išlieti rašalo, kad susitartume dėl to, kas yra gera ir garbinga, kas yra bloga ir šlykštu.
Ne mažiau banalu būtų įsilieti į Lietuvos viešąjį gyvenimą vertinančių rašinių srautą ir imti kartoti, kad šiandieninių politikos banginių skonis bei demonstruojamas pragmatizmas, nesilaikant duotųjų pažadų, tapšnojant ant priesaikų, yra sutampantis su nuolat apklausinėjamos potencialių rinkėjų minios nuotaikomis. Minia mėgsta panašius į save ir jautriai reaguoja, jei mūsiškius muša.
Garbės žodis, nemeluoju - neretai sakydavo tie, kurie nemėgo garbėtroškų. Atrodo, kad šiandien mes išties prasilenkiame su garbe, jos nepastebėję. Neapkenčiamos politinės partijos ir politikai. Ko gi į tą valdžią šiandien braunasi nei šiokie, nei tokie? Jei išmoktume laikraštines politinių pasirinkimų motyvų linksniuotes, tikriausiai nedvejodami pasakytume: tik dėl pinigų ir galios! Tie mūsų politikai žiniasklaidos pasakojimuose braunasi valdžion išimtinai tik dėl materialinių interesų. Na, kartais dar ir dėl galimybių mokytis.
Iš tiesų atrodo, kad šiandien sociopolitinė kritika suvedama į vieno paveikslo paišybą: visas politinis mūsų elitas yra arba išimtinai savo materialinių interesų apakintas, arba toks pajuoktinai neįgalus, kad net to nesugeba. Kas blogo tokiame vaizdinyje? Kas kliudo beatodairiškai priimti tai it normą, kurios išimčių galima ypač pasiilgti Vasario 16-osios išvakarėse?
Mano įsitikinimu, šiam kolektyviniam paveikslui tiesiog pritrūko spalvų. Nuolat kartodami, kad privatizavimo ar europinigų dalybų siekiniai įsiviešpatavo politikos darbininkų sluoksniuose, neatmeskim ir galimos garbėtroškos. Yra ir antroji šio daiktavardžio forma. Garbėtroška gali reikšti ne tik tuščiagarbį žmogų, bet ir seną kaip pati civilizacija garbės troškimą. Neužmirškim, kad garbės troškimas ir noras tapti amžinam, t.y. įeiti į istoriją, buvo didysis civilizacijos variklis.
Regis, mūsų žiniasklaidoje su naujo atradimo aistra pradedant kokį nors skandalu kvepianti politiko siužetą, jo, blogiuko, charakteristika dažniausiai susives į įtarimus savanaudiškumu, kyšių ėmimu ar į kokių nors nepadorių ryšių insinuaciją. Garbėtroška nefigūruos nei blogąja, nei gerąja prasme. Ji tiesiog iškrito iš viešojo žodyno.
Tautos pasididžiavimo šventės nuotaika gundo priminti, kad žmogus savo viešaisiais veiksmais gali tiesiog siekti garbės. Gal net istorinės garbės. Ne tiktai svetimų pinigų. Tai sakau ne moralės, bet psichologijos prielaidų vedamas. Tie, kurie mano, kad net Lietuvoje į politiką einantys negali svajoti apie tai, kad kada nors Lietuvos istorijos vadovėliuose ir jų vardams bus skirta bent viena eilutė, turėtų pastudijuoti Maslow piramidės teoriją.
Vasario 16-ąją šiemet sutiksime abejodami ir tikėdamiesi. Linkiu bent vaizduotėje pabandyti nežvelgti į kiekvieną politikoje sutiktąjį it į kišenvagį, net jei žinome, kad tokių yra. Gal bent per tautos šventes galim įsivaizduoti ir lietuvišką garbėtrošką. Tai visiškai padorus politinės scenos herojus - garbės trokštantis žmogus.
