Pirmoji europietiška vasara yra verta dėmesio. Vienintelė jos ypatybė - jokių permainų. Ji tokia pat lietinga, kaip ir pernykštė. Šiemet jos dangus toks pat ir Miunchene, ir Kaune. Bet vasara nėra tik klimatas, pakelių spalva ir vyno bei degalų kainos.
Vasara yra metas pabėgti nuo realybės. Kiek galima sukti galvas dėl politikos? - klausia bičiulis Antverpene. Jam jau seniai aišku, kad vietinių berluskonių ir jo primityvių sekėjų yra visur. Jie dauginasi. Negali, žmogau, nesutikti su juo. Negali taip pat nepridurti, kad kuo primityvesnis kraštas, tuo primityvesni jo rūmų intrigantai, derybininkai ir taikdariai. Visa tai, kas dabar Lietuvoje yra vadinama politiniu elitu. Šią vasarą labiau negu bet kada aiškėja, kad mūsų bėda ne tai, kad tas elitas yra, bet tai, koks jis yra. Prisimenu kadaise “Omni laiko” skaitytojui diktuotą ketvirtą ar penktą gyvenimo prasmės praradimo taisyklę: “Jei tavęs niekas nepasiklauso, tai esi visiškai beprasmis”. Ši vasara kaip niekada anksčiau padeda įtarti, kad nėra kito kelio į eurolietuvišką politikos olimpą kaip tik tapti viešam ir prasmingam...
Kodėl mes neapsieinam be politikos vidurvasarį? Gal dėl to, kad vienas iš Vilniaus politikos liūtų sugebėjo pasakyti, kad neįsivaizduoja tikro šiuolaikinio lietuvio be jachtos Viduržemio jūroje? Kaipgi tada nesidomės politika tie vasariniai lietuviai, kurie akivaizdžiai mato dar kitus lietuvius, kurie neišgali nusipirkti “Barclay” ar “Davidoff” pakelio? Štai kodėl mūsų krašte politika domimasi ir per karščius, ir per lietų. Arba jei ir domimasi dar kuo kitu, vis vien elgiamasi, lyg būtų politikuojama. Taip pirmoji Lietuvos vasara Europos Sąjungoje įgauna nelabai europietiškų bruožų.
Eilinis lietuvis mažiau ilsisi ir mažiau važinėja dviračiu. Jam nėra labai svarbu, kad išnyko intelekto ir mandagumo taisyklių nesugadinti muitininkų tipažai nuo Kalvarijų ar Lazdijų pakelių, vedančių į Lenkiją. Jie net ne atostogauja, o tik pakeičia užsiėmimus. Negali suplanuoti atostogų poilsio, jei nepavyksta suplanuoti darbų ir kreditų išmokėjimo tvarkaraščio.
Vidurinio sluoksnio piliečiai šį pasienio ypatumą tikriausiai įvardys kaip maloniausią eurovasaros įvykį. Galima imti didžiuotis lietuvišku pasu ir pamažu atkurti pilietinę savigarbą atliekant pasienio procedūras. Ištvermingesni vairuotojai ir bendrakeleiviai kaipmat patirs, koks skanus dukart pigesnis nei Lietuvoje Pfalzo ar Katalonijos vynas. Kita vertus, jiems greičiau paaiškės ir kita: jei tik vasaros atostogų scenarijai nesugundė pasukti vairą per Čekiją, jie sentimentaliai prisimins gerą nebrangaus lietuviško alaus skonį.
Tikriesiems šiuolaikiniams lietuviams vasaros pramogas atseikėti padeda jūros vėjai. Lygindami Švedijos, Danijos ar Suomijos jachtų prieplaukų papročius su lietuviškais vartais į Baltiją, jie taip pat pajus sarginių lietuviškos pakrantės tradicijų gajumą. Pasų nebeantspauduos, bet kelionės atsargų sąrašu, o galų gale ir pačiomis atsargomis dar domėsis. Auksinių kredito kortelių savininkams tai bus vis šioks toks priminimas, kad europeizuoti vasarą neužtenka vien parlamentų ir Europos Komisijos sprendimų.
Šiandien dar reikia palaukti Lietuvą atrandančių turistų iš Vakarų Europos statistikos. Gal tie vokiečių ar olandų ratuoti nameliai ir jų gyventojai sustiprins paprastą vasaros išmintį, kad pasaulis gali būti dėmesio vertas ir čia, ir dabar. Jie neskaitys lietuviškos spaudos apie įtartinus parlamentarus, pasiklausymo įrašus, Paksų vestuves ir Lietuvos rusų oligarchų gabumus. Jei pavyks paplepėti su jais paprastos užeigos pavėsinėje, gali paaiškėti, kad Lietuva yra labai mielas, jaukus ir vasaros vertas kraštas. Reikia visai nedaug, kad suprastume, kuo gali būti svarbūs tie keli šiaurės mėnesiai.
