Pradėkim anekdotu prancūziška tema: mergaitė Žana grįžta paryčiais namo ir tarpduryje susitinka jos laukiančią, nemigusią, įsinervinusią motiną. “Kur buvai? Ką darei visą naktį?” - klausia ji. Dukra atsako: “Praleidau naktį su Žanu ant šieno. Nežinau, kaip tai vadinasi, bet buvo taip gera, kad nuo šiol tai bus mano hobis...”
Europietiško gundymo pusmetis išryškino vieną itin liguistą retorinę figūrą, kuri atskirų ne itin adekvačių politikos veikėjų, įsijautusių į debatus dėl geresnės ateities, lūpose skambėdavo maždaug taip: “Jei mano asmeninio ar mano ginamo socialinio intereso nepatenkinsite, tai aš balsuosiu prieš Europos Sąjungą”. Pripažinkime, tiesiogiai su politine mintimi ši pozicija turi nedaug bendra. Ji tik parodo, kad ne vienas aktyvistas apskritai europietišką temą naudojo savo momentiniams poreikiams tenkinti, o ne Lietuvos strateginių alternatyvų svarstyboms. Štai kad ir garsiojo agurkų išminčiaus, kviečiančio tautą pasisakyti referendume dėl mažoritarinės Seimo rinkimų sistemos, išsitarimas: “Jei Vyriausybė imsis pažaboti “VP Market”, tai jis galbūt susilaikysiąs nuo referendumo organizavimo”. Kas tai yra? Įrodymas, kad pati rinkimų sistema šiuo atveju niekuo dėta? Užuomina, kad ir pats organizatorius - arba bent jo patarėjai - nutuokia, kad jų deklaruojamas tikslas yra politinė nesąmonė? Nesugebėjimas atsisakyti pagundų, kuriomis paprastai minta šešėlių gyventojai?
Paprastai tariant - tai politinio šantažo formulė. Pas mus iki šiolei ji dažniausiai būdavo (ir vis dar yra) naudojama asmeniniuose politiniuose mūšiuose. Juk įprasta manyti, kad vienam ar kitam VIP pasielgus priešingai, negu buvo galima prognozuoti vadovaujantis sveiku protu, priežasčių geriausia ieškoti būtent šešėliuotame politinio teatro užkulisyje. Kažkas apie kažką turi kažką, kad gali pagrasyti išmesti tai į viešumą, atiduoti spaudai ar net užsiundyti represines struktūras, kurios be jokio baiminimosi dėl nekaltumo prezumpcijos normų pažeidimo gali reaguoti į žiniasklaidos pranešimus, pradėdamos lietuviškai elegantišką tyrimą. Šalyje, kur net visokie patikrinimai yra bausmės be teismo forma, šantažuoti darosi lygiai taip pat patrauklu, kaip saulės atokaitoje gerti šaltą alų. Gal tai įsigeria į sąmonę ir padaro šantažo retoriką ta populiariosios kalbos ir elgsenų figūra, kuri labiausiai tinka beatodairiškai siekiamam tikslui ir neužkliūva lietuvių kalbos komisijai.
Pasisakymuose prieš vykstant referendumui atskiru epizodu išnyra lietuviško kaimo likimo svarstybos. Prie to dar nesyk reikės stypčioti, bandant atskirti pelus nuo grūdų, stambiuosius runkelininkus nuo trihektarių pensininkų, stovinčių labai skirtingų pasirinkimų kryžkelėse. Referendumo rezultatai atskleidė tai, kad ir kaimo žmogus bent jau emociškai, pro sukąstus dantis visumoje gebėjo ištarti “taip” tiek referendumui, tiek ir apsisprendimui jungtis prie Europos Sąjungos. Tai ir džiugina, ir įpareigoja. Blogai yra kita. Sutelkus visą agitatorių ir valdžios dėmesį vien į kaimą, nuolat girdint socialinio šantažo gaidas lūpose tų, kuriems milijoninių subsidijų reikia jau dabar, labai supriešino atskirus Lietuvos visuomenės sluoksnius. Jau dabar galima įtarti, kad sąjūdinės retorikos žodyne įsitvirtinęs labai sėkmingas megztųjų berečių terminas bus papildytas dar labiau niekinančiu runkelių terminu. Miestiečių sluoksniams, ypač aštrialiežuviam jaunimui runkeliai prieš praėjusį referendumo savaitgalį išties ėmė simbolizuoti kliūtį į Vakarus. Nors runkelių biznis išties buvo nemenkas, o didžioji dauguma kaimo žmonių iki jo tiesiog neprieina, tačiau europietiškų pokalbių ironiškoji baigtis lėmė, kad dabar runkeliais visai be pagrindo bus pavadinti visi kaimo žmonės.
Galbūt mano komentarų briaunos yra per aštrios, tačiau joks praprusęs analitikas neleis man pameluoti, kad šalia beribio pažadukų gundymo, kalbėjimas iš jėgos pozicijų ir savo argumentų grindimas šantažo luitais yra pakankamai išplitęs mūsų šalyje. Tai greitai nepasikeis, todėl jei jau esam priversti gyventi tokio kalbėjimo erdvėje, tai bent pabandykime susivokti, kada kokios gaidos skamba.
Priešingu atveju teks kaip tai mergaitei Žanai prisipažinti: “Nežinau, kaip tai vadinasi, bet buvo taip gera, kad nuo šiol tai bus mano hobis...”.
