Gyvename perėjimo nuo rusiškai sovietinės įstatymų diktatūros prie vakarietiškos teisės viešpatystės. Tas perėjimas jau pametė laiko ir atstumo skaičiavimo matus. Įstatymai kartais veikia tik tada, kai atitinka valdžios interesą, o buvusius sovietinio teisinio komizmo institutus - draugiškus teismus - pakeitė visokios etikos komisijos. Kas čia - etikos ir teisės, moralės ir teisingumo gūžynės?
Štai turime daug Europai pritaikytų įstatymų ir tuo pačiu metu vis dar nesėkmingai žadiname neprabundančią valią jų laikytis. Turime Konstituciją, bet prezidentas moko su ja elgtis lyg ji vis dar turėtų 6-ąjį sovietinės konstitucijos straipsnį. Turime Konstitucinį Teismą, bet gerbiame jį tik tol, kol jis priima vienai ar kitai grupei priimtiną rezultatą.
Pavydžiai skaičiuojame teisėjų ir prokurorų algas, o jie, užuot dirbę savo darbą esant viešiems teisės pažeidimams, kreipiasi į visokias etikos komisijas, kad jos šito imtųsi: išaiškintų teisėsaugininkams, ar yra nusikaltimo turinys. Mandagumo prievaizdai turi padėti teisininkams?
O kaipgi su visais kurioziškais atvejais, kai visokie piliečių patikrinimai ir tyrimai - patys kaip bausmė - lydi tos pačios spaudos publikacijas? Prokuratūrai užtenka valios patikrinti, ar kaltas pilietis, kurį įtaria spauda. Bet kai spauda pati daro juodą ir visiems akis badantį darbą, tuomet pati prokuratūra neturi nei nuomonės, nei valios. Priešingai: po pilietinių organizacijų ir net Seimo pirmininko kreipimosi ji nusprendžia, kad tik tada, kai visuomeninė etikos ekspertų grupė pakomentuos populiarius rašinius ir pasakys, gražu ar negražu, tada žinosime, kam buvo nusikalsta.
Paklauskite šiandien bent kiek išsilavinusio švedų žurnalisto, kiek užtruktų “Respublikos” antisemitinių straipsnių teisinė kvalifikacija jų šalyje? To paties galite pasiteirauti eilinio Vokietijos ar Didžiosios Britanijos prokuroro. Neabejokite, kad labai greitai gautumėte atsakymą, kad tokio turinio pamfletų platinimo byla jau gulėtų ant teisėjo stalo. Nieko čia sudėtingo nėra, atsakytų mūsų būsimi bendraeuropiečiai.
Lietuvoje kitaip: imtis ginti viešąją erdvę nuo rasinės nesantaikos ir ksenofobijos deklaracijų tiesiog nėra kam. Prezidentas pats stovi ant pamatų, kuriuos lieja Šustausko, Mažono ar Tomkaus tipo veikėjai. Negi kirsi šaką, ant kurios sėdi?
Premjeras atsargiai padejuoja, kad nereikėtų šitaip negražiai elgtis - kurgi tai civilizuotame pasaulyje matyta?
Seimo pirmininkas, šiaip taip po savaitės atsikvošėjęs, pagaliau kreipiasi į tas institucijas, kurios yra pašauktos saugoti mūsų viešąją erdvę nuo nusikalstamo turinio rašinių.
Prisiminta, kad yra ir Civilinis kodeksas, ir Baudžiamasis. Yra ir pluoštas specialių įstatymų. Pagalvosit, artėja įstatymų viešpatystės laikai? Kur tau. Prokurorai, pasirodo, negali imti aiškintis, ar yra nusikalsta “Respublikos” puslapiuose, tartum jų rašyti ir skaityti niekas nebuvo mokę. Pasirodo, kokia nors žurnalistų etikos komisija turi pirma duoti įvertinimą. Še tau boba ir devintinės, kaip jau įprasta sakyti.
Gal mes išties einame ne teisinės, o etinės valstybės link? Sovietija buvo neteisinė, Vakarai - teisiniai, o mes lietuviai artojai pastatysime etinę valstybę.
Jei, tarkim, rinkėjų masė pasirodys tokio etinio lygio kaip “Respublikos” redaktorius, tai, mielieji ponai, nieko nepadarysi. Etika ir etiketas priklauso nuo tautinės kultūros tradicijos. Jei anoniminis komentuotojas internete sako, jog tiesiog gaila, kad ne visi žydai buvo išgalabyti per holokaustą, tai, vadinasi, tokia yra etinės valstybės lemtis. Politikų ir prokurorų pasyvumas šiandieninėje situacijoje išduoda ne ką kita kaip esamą įtarimą, kad po europietišku mūsų fasadu slepiasi masinis antisemitizmas.
“Respublikos” publikacijos ir reakcija į jas yra tiesiog testas. Lietuvių pilietinės visuomenės spiečiai ir akylesni vakariečiai dabar gali stebėti, kokio švarumo yra naujos klubo narės Lietuvos panagės. Kaip Paksogeitas yra Lietuvos demokratijos institucijų funkcionavimo patikrinimas, taip Vito Tomkaus rašinių įvertinimas yra mūsų teisinės sistemos ir minios sąmonės patikrinimas.
Toliau lieka tik prielaidos apie tai, kodėl šis mėšlinas taranas panaudojamas tada, kai Lietuva žengia paskutinius žingsnius į NATO ir Europos Sąjungą. Ar tai paskutinė misija, siekiant atidengti tikrąjį šios šalies veidą? Šalies, kurios žmonės kratosi žydšaudžių, tamsių antisemitų, nacių pakalikų vardo? Šalies, kuri jautriai reaguoja į kaltinimus, esą visi jie tokie...
Teisės institucijų pasyvumas, nesugebėjimas kvalifikuoti viešųjų elgsenų ir moralės bei įstatymų viešpatystės sujaukimas šiandien Lietuvai darosi didesne bėda negu politinis prezidento skandalas. Istorinė nuojauta kažkaip kužda, kad Rolandą Paksą pasaulis pamirš labai greitai, o štai antisemitų ir žydšaudžių įvaizdžio lietuviams - jei jie to norės - atsikratinėti teks kur kas ilgiau.
