Izraelio Kneseto pirmininko kalba Lietuvos Seime ir mūsų žmonių (bent internetinių anonimų) liguista reakcija į ją parodė, kokios konservatyvios retorikos gali būti pritvinkęs šiuolaikinis politikos pasaulis. Dar daugiau, pasidarė aišku, kad daryti įtaką kolektyvinei atminčiai posovietinėje šalyje tikrai yra sunkiau, nei sukurti demokratinius institutus bei suteikti laisvę rinkos santykiams.
Nėra prasmės ginčytis dėl Izraelio parlamentarų vado kalbos retorikos, manierų ir misijos suvokimo. Ji sugrąžino mus keliolika metų atgal, tartum Lietuvos politikai ir pilietiniai aktyvistai nebūtų nieko nuveikę istorinės tiesos labui. Tarptautinės sovietų ir nacių nusikaltimų komisijos Lietuvoje veikla Kneseto pirmininkui pasirodė nežinoma, solidesnė informacija apie pilietinių santykių ir nuosavybės teisines peripetijas mūsų šalyje jo aplinkos kaip ir nebuvo pasiekusi. Daug triūso ir asmeninio pasiaukojimo į holokausto Lietuvoje tyrimus bei edukaciją įdėję žmonės galėjo rasti pretekstų nusivilti savo pastangomis. Juk griežtai kalbant, išskyrus abejotiną įstatymo normą, leidžiančią pretenduoti į dvigubą pilietybę tik grynakraujams lietuviams, jokių rimtesnių pražangų šiame atminties skaidrinimo procese Lietuvai negalima prikišti. Tačiau apie pasaulio politikų išmintį ir intelektinį pajėgumą turi spręsti ta publika, kuri juos renka į parlamentus ar kitokias įstatymų leidimo institucijas. Tad ir Izraelio Kneseto pirmininką turi vertinti pirmiausia izraeliečiai rinkėjai.
Man regis, kad atskirai verta aiškintis lietuvių reagavimo į šią mažų mažiausiai kontroversišką kalbą ir su ja susijusias emocinio lauko aplinkybes. Šiuolaikinei atminties archeologijai nėra sunku prisikasti prie tų klodų, kurie rodo mūsų publikos atmintį veikiant lyg kokiam vožtuvui. Tiriant visokiausių apklausų ar autorinių pasisakymų holokausto Lietuvoje klausimais medžiagą darosi akivaizdu, kad palankesnes sąlygas išlikti lietuviškos kolektyvinės atminties lauke turi tik pozityvūs prisiminimai arba tos traumos, kurias dėl kitų kaltės mes patys patyrėme. Kolektyvinio susitapatinimo su teigiamais herojais ir kankiniais principu yra pagrįstas visas mūsų naujausių laikų istorijos pasakojimas. Galima paimti labai supaprastintą pavyzdį: štai šiomis dienomis turėjome progą prisiminti prieš Antrąjį pasaulinį karą dukart Europos čempionais tapusią Lietuvos krepšinio komandą. Yra visiškai natūralu, kad kasdieniame kalbėjime ir girdime, ir sakome, kad laimėjo lietuviai. Visi suprantam, kad laimėjo tik aikštelėje kovoję sportininkai, bet su herojais tapatinamės patys, tapatiname visą tautą.
Keleriems metams po čempionato praslinkus pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Tai, kas darėsi mūsų Lietuvoje, sunku aprašinėti be siaubo akimirkų, be vaizdų tokių masinių žudynių, apie kurias tylėjo ankstesnės istorijos. Natūralu ir tai, kad lietuvių dalyvavimo šiuose tragedijos epizoduose klausimas yra širdį draskantis ir užsimiršti kviečiantis. Pirmiausia norisi sakyti, kad tai melas. Po to, jau susidūrus su negailestingais skaičiais, siužetais, publikuotais tekstais ir vis dar dienos švieson besibraunančiais amžininkų dienoraščiais, nebegalima neigti pačių faktų. Kelių, gal net keliolikos tūkstančių lietuvių vyrų rankos buvo suteptos žydų krauju. Tada dažniausiai sakome: taip, atsirado tokių išgamų. Išgamų yra visose tautose, bet jie neturi tautybės... Taigi saujelė teigiamų herojų kokios nors pergalės atveju yra suvokiama kaip kolektyvinio individo - tautos nariai, o genocido dalyviai - jai nebepriklauso.
Taip dirba atmintis. Tai yra suprantamas dalykas, aprašytas solidžiose mokslo knygose. Čia norėčiau tik atkreipti dėmesį į šią tipingą sandėrio su atminties šešėliais formą, kuri yra gerai pažįstama tiek vokiečiams, tiek ukrainiečiams, tiek kitiems mūsų kaimynams. Su herojais tapatintis lengva, net jei jie nėra tiesioginiai protėviai ar draugų artimieji. Klausti savęs apie santykį su karo nusikaltėliais yra daug sunkiau. Tada sunku nuvyti šalin bruožus, kurios Anthony Gidensas yra pavadinęs bene svarbiausiomis šiuolaikinio žmogaus tapatumo savybėmis. Tai kažkas, kas telpa tarp kaltės ir gėdos kategorijų. Tai tuo pačiu metu yra kažkas, kas priklauso moralės viešpatijai, bet ne politikų interesų sričiai.
