Pakartokim banalybes: žmonės, net ir lietuviai, nėra blogi - bloga yra valdžia. Blogos valdžios žmonės, o ypač lietuviai, patys neišsirenka, todėl balsuotojams ir nebalsuotojams nėra reikalo dalytis kalte dėl valdžios blogybių. Ar nepavadintina tai tiesiog liaudiška nekaltumo prezumpcija?
Šiandien patogiausia kartoti R. Pakso išmoktus žodžius, kad per keliolika metų Lietuvos valdžia atitolo nuo liaudies, paprastų žmonių. Atitolo nuo visuomenės, skatino jos servilizmą bei keliaklupsčiavimą dėl pinigų ar galios. Valdžia užmiršo provinciją ir todėl nuo Vilniaus bokštų nebemato skirtumo tarp turto ir skurdo, šviesos ir tamsos, cigarečių “Barclay” ir kontrabandinės “Primos”. Negyvenantiems sostinėje tai išsitaria lengviau nei prezidentui, kuris labai daug prisidėjo prie tokios padėties susiklostymo. Tarsi būtų uoliai brandinęs problemą, kad galėtų ja pasinaudoti. Tačiau ir sostinės eiliniams pilies apylinkės nebūtinai yra rojus - tuščiu sostapilio pranašumu netoli važiuosi.
Prezidentinė agitbrigada pabandė per keletą skandalo mėnesių peršokti žiojinčią properšą. Ar pasisekė? Ar sumažėjo atstumas tarp žmonių ir valdžios? Bijau, kad - kaip Lietuvoje įprasta, - vienas visuomeninis griovys paskubomis, lyg sovietinėje rusų armijoje buvo užkasamas, noromis ar nenoromis išrausiant kitą - dar gilesnį. Įtikėjusiems Rolando Pakso šalininkams padaugėjo tikėjimo, priešininkams - paniekos. Ar priartėjo valdžia prie visuomenės? Menkai.
Svarstant praėjusio pusmečio įvykių prasmę, bandant pritaikyti šiokius tokius visuomenės mokslų vadovėlius lietuviškai politinei realybei, peršasi viena negailestinga mintis. Su kokia visuomene turėjo megzti ryšį valdžia? Su ta, kuri atidavė išrinktiesiems arba karjeros piramide besiropščiantiems teisę būti protingiems ir pasisavinti svarbiausių sprendimų galią? Jei ne R. Paksas, o kitų politinių jėgų agitatoriai būtų dažniau važinėję po provinciją, rengę mitingus savo šalininkams, vargiai tai būtų tikrasis ryšys su visuomene. Negailestingai kalbant ir tikrai nesidžiaugiant susisvarbinusių VIP’ų elgsenomis, turėtume pažymėti, kad iš tiesų tai valdžiai nebuvo su kuo bendrauti. Susitikimai su rinkėjais arba tų susitikimų imitacija tikrai iki šiol buvo ir yra daugeliu atvejų apgailėtina valdžios ir visuomenės ryšio parodija. Nuolat, o ne tik per rinkimus viešaisiais reikalais besirūpinančių visuomeninių-pilietinių organizacijų, kurios brandintų aiškesnes ir konstruktyvesnes politines idėjas, tiesiog pritrūkdavo. Lytinių ar amžiaus skirtumų nėra gana solidesniam pilietiniam tinklui susipinti.
Visoms iki šiolei buvusioms valdžioms, žinoma, galima prikaišioti abejingumą pačių pilietinių, nevyriausybinių organizacijų atsiradimui ir jų veiklos skatinimui. Išskyrus posovietines kūrybines arba pusiau kūrybines sąjungas, kurių vegetacija formaliai buvo pasirūpina, ir jau naujoviškus bei galingesnius verslininkų susivienijimus - visa kita per keliolika metų buvo tik demagoginė atrakcija valdininkų valdžios rankose. Pilietinių organizacijų įvairovė iki šiolei yra nedidelė, o jų tankis mažėja tolstant nuo universitetinių, verslesnių miestų centrų. Taigi su kuo tai valdžiai kalbėtis?
Tie nedaugelis atvejų, kai vietinės bendruomenės, pusiau formalūs, apie vieną ar kitą kultūrinę instituciją susispietę pilietiniai branduoliai, kurie šiandien nejaukiai jaučiasi įsišėlstančioje minioje, yra didelė viltis liberaliosios demokratijos ateičiai. Joks agitmeninis traukinys, stotyse pasitinkamas anoniminės, tik akimirkos emocijų sujungtos žmonių minios, negali atstoti nuolatinio renkamų ir biurokratinių institucijų partnerystės ryšio su pilietinėmis organizacijomis.
Šiandien įprasta daug ir įvairiai kalbėti apie vadinamąjį “pijarą” - institucijų ryšius su visuomene. Lyg naujoji panacėja priešrinkiminiuose salonuose diskutuojama, kieno liežuvis smailesnis ir kiek jis kainuoja. “Pijaras” yra ginklas nugalėti mūšiuose, bet jis beveik nepadeda laimėti karų. Ypač tokių karų, kuriuose siekiama liberaliosios demokratijos pergalės.
Šiandien yra didelė pagunda sumaišyti prognozes su viltimis. Nesunku suplakti tikėtina su siektinu. Tačiau realistiškai žiūrint į padėtį, kurioje esame atsidūrę šį lietuviškos apkaltos pavasarį, galime neabejodami sakyti, jog tik organizuodamiesi piliečiai gali tikėtis, kad su jais iš tikro valdžia privalės kalbėtis, o ne rengti koncertus. Kita vertus, ar šiandien tie politikai, kurie per vargus geba susitarti su savo idėjiniais varžovais svarbiausių valstybės iššūkių akivaizdoje, jau pakankamai suprato, kad be pilietinių organizacijų tinklo partinės varžybos visad bus pavojingos. Europoje, į kurią einame, tokia tvarka vadinasi pilietine visuomene.
