Viltis ar neviltis nesiskaičiuoja skaičiais: skaičiuot krizes, rinkiminių pažadų vienetukus, dienas iki ir po valdžios - tai politinių demagogų ir viešųjų ryšių aritmetikos reikalas. Lietuva baugščiai pasitinka didįjį penktadienį, dažydama kiaušinius ir spėliodama apie valdžios pasidalinimo ateitį.
Artūro Paulausko nušalinimas nuo Seimo vadovybės ir koalicijos permainos savaime nekelia kokios nors politinės sensacijos įspūdžio. Trumpoje lietuvių procedūrinės demokratijos istorijoje tai pirmasis kartas, bet daugiau nei tikėtina, jog ne paskutinis.
Politikos analitikai, esantys arčiau rūmų intrigų ir gandų, daugeliu atveju yra atidengę galimų motyvų, tikrųjų priežasčių ir menkiau deklaruojamų šio veiksmo tikslų sąraizgą. Nuo pašnibždomis apkalbamų, pozicijai ir opozicijai įgrisusių A.Paulausko teisėsauginių galių iki civilizuotos elgsenos bei politinės moralės taisyklių priminimo- visa tai patenkina ir paranojiškus sąmokslo teoretikus, ir ramius racionalistus. „Viskas aišku- aš užmūrytas“ – nusprendžia seno anekdoto herojus, kuris apsvaigęs nuo prastos degtinės, ramstydamasis pėdina aplink reklaminių skelbimų stulpą...
Čia norėtųsi stabtelėti ne ties pakartotiniu įvykusių poslinkių rezultatų aptarimu, bet pabandyti įsigilinti į kelių paskutiniųjų politikos mėnesių skandalingos procesijos simbolinę sandarą.
Turniškių rezervatas, Seimo kanceliarijos ir garažų triukšmas, Temidės pasaulis ir Prezidentūros klūpčiojimai buvo sudėtinė visos procesijos dalis. Sudėtingoje ir prieštaringoje politinio elito grupuočių kovoje plačiau nei anksčiau buvo atidaryti oponentų ir partnerių miglotos veiklos dokumentų stalčiai.
Turniškės nėra Tuskulėnai, todėl niekam nereikėjo mokslinių tyrimų išsiaiškinti, kas darosi su valdžios firmų savivale. Dar labiau tikėtina, kad Seimo kanceliarijos veiksmai ir garažo turtų naudojimas, taip pat nebuvo kokia nors paslaptis. Neabejoju, kad visoje Lietuvoje dažnas biurokratėjančios kontoros viršininkas naudojosi visų turtu, kaip savo asmenišku, nejusdamas jokios moralinės graužaties.
Temidės karalystės ir Prezidentūros susidūrimas, tiesa, iki dabar nėra lengvai suprantamas. Jis įstrigo dar ir dėl oficialių komentarų puskalbės , nutylėjimą paverčiant kalbos dalimi. Paprastam piliečiui tai turėjo priminti, kad ne jo reikalas, kas iš tikrųjų dedasi tikrojoje valdžioje. Todėl šį susigrūdimą priešvelykinėn procesijon statyčiau labai sąlyginai.
Kas iš viso to? Mano atsakymo prielaida būtų tokia. Politikos, ir ypač koalicinės (gal tiktų - kolizinės?), žaidėjai, siekdami savo tikslų buvo priversti atidengti žymiai daugiau valdžios elito ydų, dėl kurių turėjo kas nors prisiimti kaltes. Turniškių atveju jokia kanceliarija nenukentėjo, o Seimo kanceliarija - priešingai. Ji nukentėjo labai rimtai, nors nelygintina Turniškių apyvarta su Seimo klerkų šunų ūkiu. Ką bekalbėti apie viešbučius.
Vykdomosios valdžios ir aukštosios biurokratijos krečiamos eibės ko gero atsidengė tik politikų kovos dėka. Įkyriai peršasi palyginimas tokios kovos su laisvos rinkos dalyvių konkurencija. Jei jos niekas išoriškai neiškreipia ir jei visų labui valdžia niekam neleidžia jos monopolizuoti - tai jau pusė bėdos. Nežinia ar galioja tie neo-liberalizmo vaizduotės dėsniai lietuviškajai politikai, tačiau, jei bent kiek galioja, tada galime tikėtis didesnės naudos iš politinės kovos, nei tiktai krizės ir chaoso
Viltis, kad ir kieno motina ji būtų, yra tokia: per šešiolika nepriklausomybės metų sukurta unitarinės, etatistinės valstybės tvarka negali būti nei amžina, nei nekintanti. Kad ir kovoje be taisyklių, bet vis dėlto konkurencinėje kovoje, kai kurios akivaizdžios mūsų valstybės ydos ims darytis niekam nebenaudingos. Neatmestina, kaip sako rusiškai kalbantys rusai, kad „gobšumas pražudys frajerius“, ir vėl atsiras viltis kada nors gyventi be jų. Bent per Velykas.
