Gegužės 1-sios šurmulys, žvaigždėtų Europos Sąjungos vėliavų plasdėjimas ir geras oras patikrino lietuvių gebėjimą džiaugtis ir švęsti. Tačiau didieji šalies įvykiai dar nepasibaigė. Mūsų dar laukia net treji rinkimai.
Birželio 13-ji artėją greitai, mindama mįsles ir gundydama spėliones ne tik dėl kandidatų į Lietuvos prezidentus savybių bei šansų laimėti. Partiniai argumentai ir sudėtingos pilietinio palankumo galimam prezidentui paieškų technologijos prikausto politikų bei apžvalgininkų dėmesį. Paksogeito randas dar nesugijo, todėl visiškai suprantama, kad priešlaikiniai, neeiliniai, tad nenormalūs prezidento rinkimai yra dėmesio centre. Sakau nenormalūs, nes jie tokie yra dėl labai trumpo parengties laiko, sumažėjusių galimybių į rinkiminę kovą įsijungti visomis jėgomis ir dėl to didėjančių pagundų į viską žiūrėti išimtinai pro rūmų intrigų bei perdėtai įtikėtų technologijų prizmę.
Galime sutikti, jog nepaisant prezidento institucijos diskreditacijos ir neabejotinai sumenkusio vaidmens Lietuvos valstybės bei visuomenės gyvenime, masinėje sąmonėje valstybės vadovo idėja yra labai svarbi. Lietuviai ir anksčiau rodė ženklus, kad jų nejaudina faktas, jog Konstitucija pašykštėjo galių prezidentui. Tad ir dabar labai tikėtina, jog valstybės vadovo rinkimai emociškai bus svarbiausias politinio birželio akcentas.
Tuo pat metu rinksime Lietuvos atstovus į Europos Parlamentą. Čia ir prasideda baiminimasis dėl šiems rinkimams teikiamos reikšmės. Stebint mūsų politinių partijų pasirengimus šiems rinkimams, sklindant gandams apie partinių sąrašų pavardes, vargiai ar galima susivokti, ar adekvačiai politinis elitas vertina Europos Parlamento rinkimus. Jau yra įprasta retoriškai klausti, kokią žinią būsimiems Lietuvos rinkėjams siunčia viena ar kita dėl vietos Europoje besigrumianti partija.
Šiame bare visos idėjos būtų naujos, nes dar niekad nerinkome savo atstovų į ES. Tačiau sunku atpažinti mūsų politikų pastangas ne tik toms idėjoms generuoti, bet ir apskritai rimčiau žvelgti į savo programų europietiškuosius užkaborius. Sąrašų dėliojimo gandai kelia įtarimą, kad dalis politinių žaidėjų Strasbūrą maišo su Baden Badenu, t.y. parlamentinę instituciją su poilsio ir pramogų vieta. Europietiškos gaidos tiek, kiek jos girdisi viešumoje, yra labiau biurokratinės, rodančios valdininkiškąjį konformizmą ir oportunizmą, bet ne politinės vaiduotės galias.
Dviejų į viena suplaktų rinkimų patirtys Lietuvoje yra ir skaudžios, ir brangios, jei nesakyti- trauminės. Prisiminkime kairiarankių taupuolių argumentus, jungiant prezidento ir savivaldybių rinkimus 2002-jų rudenį. Tiksliau- skubinant savivaldybių tarybų rinkimus net nelaukus Konstitucinio teismo išaiškinmų dėl tos savivaldos sandaros. Rezultatas žinomas. Lietuva gavo Rolandą Paksą į prezidentus, o Savivaldybės dar iki dabar negali išsrėbti visos per skubėjimą prisvilusios košės. Šiandien R.Pakso jau nebėra prezidentūroje, nors ir krebžda jo prisiminimas už durų. O savivaldybių tarybos dar vis dėlioja pavardes ir vardus: kas vykdomojoje lygoje, kas taryboje.
Žinoma, prastas praėjusio rinkiminio dublio atgarsis gali būti sutapimas. Gal tuokart tiesiog nepasisekė. Tačiau viena yra aišku, kad politinei lietuvių savimonei nėra lengva susidoroti su pasirinkimų srautu. Ir ne tik eiliniam rinkėjui, bet ir komentatoriams. Tai lyg susidūrimas su keliolika kandidatų vienmandatėje apygardoje, kai suteikta teisė tik į vieną balsavimo turą. Todėl rinkimai ir politinės rinkimų kampanijos praranda vieną svarbią detalę- edukacinę funkciją, kurios užmiršti nevalia politiniams veikėjams. Negalima užmiršti visuomenės edukacijos, kuri geriausiai pasireikšti gali būtent per rinkimus. Nebent politinių partijų aplinkoje išnyko paskutinieji idealizmo ir vertybinių orientacijų likučiai. Štai kodėl leidžiu sau kalbėti prekybininkų žodžiais. Ateinantis birželis siūlo politinę akciją- rinkimų nuvertėjimo akimirkas.
