Kaip pamenate, vėliausias XV Lietuvos architektų suvažiavimas bemaž prieš metus (2002.11.18) priėmė 6 rezoliucijas ir jame kilo ginčas dėl, kaip rašė "Statybų pilotas", paminklosauginio cenzo, pagal kurį visi pastatai, statyti iki 1940-ųjų, priskiriami prie saugotinų. Kaip teisingai suvažiavime tuo klausimu sakė J. Glemža, ši įstatymo nuostata tik numato, kad būtina paminklosauginė tų pastatų ekspertizė, bet neskelbia jų paveldu automatiškai.
Architektūrinis "Lietuvos ryto" debiutas
Toji įstatymo nuostata iš esmės nėra jau tokia visiškai tuščia ir nereikalinga, kaip, beje, ir visa sustabarėjusi bei iš esmės neįgali Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) sistema. Kad ir koks formalus būtų pastatų, statytų iki 1940 metų, statusas, reikia pripažinti, kad tam tikrą apsauginį vaidmenį jis atlieka, nes dabartinis necivilizuotas kapitalizmas, deja, pripažįsta, tik "lito už kvadratą" kalbą. Nemaža dalis ta pačia kalba šnekančių ir užsakovo įnorius realizuojančių architektų elgiasi taip pat. Kadangi per tuos prabėgusius metus nei LAS, nei KVAD, nei Aplinkos ministerija šio architektų suvažiavime kilusio ginčo nesprendė, problema (tik kitu rakursu) vėl iškilo laikraštyje "Lietuvos rytas".
Dienraštis rugsėjo 26-osios redakcijos skiltyje "Laiko ženklai" palietė 1975 metais statyto Kauno "Miestprojekto" (arch. A. Sprindys) rekonstrukcijos problemą. Kartu laikraštis pateikė savo poziciją apie viso sovietinio laikotarpio, 1940-1990 metų, Lietuvos architektūrinį palikimą ir jo vertę. "Laiko ženkluose" daug įdomių vertinimų ir sodrių epitetų skirta ir patiems architektams. Anoniminis architektūros žinovas ir vertintojas be jokių skrupulų trumpai ir drūtai paskelbė tautai apie "siaurus asmeninius interesus ginančius architektus", kurie "nepritapo rinkoje arba pajuto naują aukso gyslą". Anot jo, "gindami sovietinį palikimą architektai nėra nei labai nuoširdūs, nei nuoseklūs", nes "Lietuvai 1988 metais pakilus į kovą dėl nepriklausomybės, būtent architektai buvo vieni ryškiausių sovietinės santvarkos kritikų. Jie negailėjo epitetų, triuškindami nejaukius gyvenamųjų namų blokus bei miestų vaizdą darkančius niūrius gamybinius bei biurų pastatus. [...] Bet praėjo 15 metų ir pasibaisėtinais vadinti blokai staiga imami skelbti vos ne tarptautinio lygio architektūros šedevrais".
Žinių našta neslegia
Įdomių teiginių šiame "Lietuvos ryto" rašinyje yra ir daugiau, bet geriau jau perskaityti jį visą, o ne pasitenkinti fragmentais. Reikėtų tik atkreipti skaitytojų dėmesį į isteriškai kategorišką rašinio toną, kažkodėl primenantį 1917 metų "naujo" ir vienintelio "teisingo" gyvenimo statybos “švonderių” tekstus.
Po vieną kartą "Lietuvos ryto" rašinyje paminėti M. Burokevičius, premjeras A. Brazauskas ir prezidentas R. Paksas (matyt - iš inercijos). Šnipiškės paminėtos 2 kartus...
Šių architektūrinių žinių minėto straipsnio autoriui, kaip galima suprasti iš didaktinio tono, visiškai užteko vertinant netolimos Lietuvos istorijos atkarpą, to laikotarpio kultūros paveldą ir architektūrą, o rūpinimasis nesenos praeities architektūriniu paveldu pavadintas tiesiai šviesiai - "miestų plėtros sabotažu"!
Kaip sandėliukas tampa unikalus
Tačiau, pasirodo, "Lietuvos ryto" redakcijos skilties autoriui anaiptol ne visas šiuo metu saugomas paveldas yra "kliuvinys" ir "miestų plėtros sabotažas": "visiems aišku, kodėl valstybė siekia išsaugoti viduramžių senamiesčius", nes "jie unikalūs, teikia pasitenkinimą akiai ir netgi tebėra funkcionalūs". Na, dėl "pasitenkinimo akiai" suprantama. Tik lieka neaišku, kodėl eilinis viduramžių namas, dirbtuvė, sandėliukas ar tokių namelių ir sandėliukų kvartaliukas po kokių 500 metų pasidaro UNIKALUS? (Čia nekalbame apie išties unikalius kulto pastatus, didikų rūmus, pilis ir t.t.) Juk tie patys istorijos vertinimo dėsniai (LAIKAS!) galioja ir dabartiniams pastatams, mūsų amžininkams: haneriams, akropoliams, tiems patiems Kauno miestprojektams. Tik svarbu, kad po 500 ar po kokių 30-40 metų (anot "Laiko ženklų" autoriaus, pastatas planuojamas tokiam laikotarpiui!) būtų apie ką kalbėti ir saugoti! Juk ir tie 30-40 metų - jau bemaž 2 naujos žmonių kartos, kurioms tai - nors ir netolima, bet jau istorija. Mūsų istorija.
O ką reikia daryti, jei miestas (miestelis ar kaimas) paprasčiausiai neturi (ir niekada neturėjo!) tokių viduramžių senamiesčių?
Ką daryti su stebuklingai per karus ir gaisrus išlikusiu nežinomo autoriaus XVIII amžiaus mediniu M. Valančiaus svirneliu?
Arba su KITOKIU (ne viduramžių) - renesansiniu, barokiniu, klasikiniu ar secesiniu, "smetoniniu" ar tuo pačiu sovietiniu architektūros palikimu? O koks tada senkapių ar piliakalnių statusas ir likimas? Ar jie vis dar funkcionalūs?..
Žvelgiant iš XXI amžiaus pozicijų, viduramžių senamiesčių funkcionalumas, kuriuo taip žavisi "Laiko ženklų" autorius, neatlaiko jokios kritikos. Tie senamiesčiai ir saugomi visai ne už jų funkcionalumą. Bet tai jau kita tema.
Barjeras, kurio nebegalime įveikti
Kodėl architektūroje nusistatėme barjerą - 1940 metus - ir šitaip visiškai voliuntaristiškai užbrėžėme ribą, iki kurios statytiems pastatams būtini ir tyrimai, ir ekspertizė, o bent puse metų "jaunesniems" statiniams viso to nebereikia? Negi tik pastato statybos metų pakanka, kad a priori jau būtų galima kalbėti apie esamą ar nesamą jo išliekamąją vertę? Negi iš tiesų po 1940 metų tepastatėme tik "Lietuvos ryto" minėtus pasibaisėtinus "namus-dėžes" ir daugiau nieko? O kas tada pasakys, nuo kurių metų prasidėjo jau tikrai vertingų architektūrinių statinių kūryba?
Ar visas šis laikraštinis makabriškas mūsų netolimos ir prieštaringos istorijos ir kultūros vertinimas galioja tik architektūrai? Kodėl skulptūros ant Žaliojo tilto Vilniuje, kaip ir pats tiltas - "geri", o to paties meto statinys, kad ir Nacionalinė biblioteka - "bloga", prasčiau už tiltą reprezentuojanti savo epochą? Ar iš tiesų šiuo metu veikiantis tiltas ir biblioteka yra mažiau funkcionalūs už viduramžių senamiesčius? Ar visa tai "blogai" ir neverta jokio dėmesio?Negi iš tiesų taip lengvai gali būti braukoma, karpoma ir perrašoma mūsų architektūros ir kultūros istorija?
Negi iš tiesų mūsų istorijoje NEBUVO nei J. Miltinio, nei A. Gudaičio, nei S. Šarapovo, nei K. Šešelgio, nei G. Baravyko, nei dar daugelio kitų?.. Negi iš tiesų Lietuvos kultūrai NIEKO nedavė broliai A. ir V. Nasvyčiai?.. O jei BUVO ir DAVĖ, tai KĄ?..
Su paveldu esam turtingesni
Visiškai nesu didelis KVAD sistemos gerbėjas. Veikiau - atvirkščiai. Matau šioje srityje daugybę jau senai spręstinų problemų: "kvadinė" architektų atestacija, projektų derinimo, leidimų statyti ir griauti "kvadinėse" teritorijose tvarka, jos supriešinimas su Statybos ir Teritorijų planavimo įstatymais, realios paminklinių objektų apsaugos nebuvimas ir t.t. Bet vis dėlto architektūros paveldą būtina ir turėti, ir saugoti. Būtina jį ir įvardyti, jei tokio esama. Paveldas ir istorija - tai ne tik viduramžių senamiesčiai. Su savo paveldu mes turtingesni nei be jo.
Kalbant apie laikotarpį nuo 1940 metų, manau, kad Lietuvos architektų sąjungai būtina inicijuoti šio periodo architektūros inventorizaciją ir kartu su Aplinkos bei Kultūros ministerija ją atlikti. Po to šią informaciją ir duomenis reikėtų ekspertuoti. Tik tai padarius bus galima kalbėti apie konkrečias šio laikotarpio architektūros paveldo vertybes ir teikti pasiūlymus dėl vienokio ar kitokio paminklosauginio statuso suteikimo šiems statiniams. Be architektų šito darbo daugiau niekas ir nepadarys.
Apie architektūrą sakoma, kad tai yra sustingęs laikas. Būtų nedovanotina, jei dalies to sustingusio laiko - pastarųjų 6 mūsų permainingos ir dinamiškos istorijos dešimtmečių - kada nors nebeturėtume.
O dabar galite mesti į mane akmenį.
“Statybų pilotas”
