Aidas PANERYS
Naujoji Ūta (Prienų raj.), kultūros namai, ką tik pasibaigęs šeštadienis. Štai čia tada ir įvyko vietos jaunimo negausaus pulkelio sumanytos ir papročių teisę savaip praturtinančios naujos civilinės apeigos, kurias galima pavadinti įšventinimu į vyrus, į taip ilgai lauktą suaugėlių luomą. Du čionykščiai, Giedrius Stasytis ir Edvinas Packevičius, o taip pat marijampolietis Dainius Kružintaitis, pirmojo pusbrolis ir antrojo nuoširdžiausias draugužis, šį sausį tapo pilnamečiais. Vienas anksčiau, kitas vėliau, o trečias to mėnesio paskutiniąją dieną. Aštuoniolikmečiai savo gimtadienius jau iš anksto sutarė atšvęsti kartu, tarp artimiausių bičiulių, ir šioms iškilmėms seniai ruošėsi. Pagaliau bus tikri subrendėliai! Tiesa, pažvelgus į Edvino ir Giedriaus veidus bei figūras, vaikinukų dievaži nepalaikysi sumitėliais, bet užtat Dainius, saviškių vadintas ir pats mėgęs prisistatyti Džouko pravarde, buvo visai kitokio sudėjimo jaunuolis. Tvirtas stotas jį savaime darė tos trijulės lyderiu. Dainius Kružintaitis mokėsi Sūduvos sostinės žemės ūkio mokykloje, buvo jau trečiakursis, tačiau savo ateities nei su staliaus baldžiaus, nei su dailidės amatais, matyt, nesiejo. Taikė į sportininko karjerą ir drauge rengėsi tapti kariu.
- Nenoriu menkinti jo motinos Elės, - sakė Džouko dėdė. - Jai dabar, man regis, keturiasdešimt metų, gyvena ištekėjusi už Algio Kružintaičio, Vilkaviškio geležinkelio stoties budėtojo, turi dar vieną sūnų, turbūt dvylikametį Aurimą. Dainių, vos trijų savaičių kūdikį, paėmė auginti mano mama Joana Šerpenskienė. Tada jai buvo keturiasdešimt penkeri metai, o kiek dabar, pridėjus aštuoniolika, nesunkiai suskaičiuosite. Turbūt patys numanote, kad berniūkštis savo globėją vadino motina. Atvirai šnekant, ji tokia ir buvo, nors Dainiaus negimdė. Ši neleido eiti vaikinukui klystkeliais, nors pagundų suklupti tokioje jaunystėje dievaži buvo.
- Džoukas labai norėjo, kad mūsų šventimuose į rimtus vyrus dalyvautų jo globėja, bet ši, vos užmetusi akį į kompaniją, papurtė galvą, - prisiminė Giedrius ir Edvinas. - Jo dėdė Romas, iš pradžių irgi ketinęs eiti į kultūrnamį, atsižegnojo tokios minties. Dar pašiepė mus. Atseit seniau į renginius eidavome gausiau ir su panelėm, o čia, girdi, kas?.. Beveik vien vyrukai! Negi, juokėsi, esate su nuokrypomis nuo bėgių?! Ko jau ne, tai ne, bet mes, žinote, buvome susitarę švęsti tarp draugų. Jokių pašalinių! Dvylika, trylika ar keturiolika - nesvarbu! Romo žmona, irgi pasinešusi puotauti, beregint atvėso. Ne, dievagojosi, strapalioti su jaunikliais tikrai neisiu! Išgėrėme, žinoma, tačiau su sąmone. Kiekvienas aštuoniolikmetis, taigi ir Džoukas, po tradicinės giesmės "Ilgiausių metų, ilgiausiųųųų!" buvo pamėtėtas ant rankų į viršų. Septyniolika kartų, o aštuonioliktą - į žemę, tiksliau pasakius, į grindis. Klykavome patenkinti. Niekas nesusikūlė. Saugojo stiprios rankos. Paskui išsiskirstėme. Džoukas palydėjo Jurgitą ir, kaip vėliau sužinojome, netrukus grįžo į namus. Pas Jakimavičius, pas dėdę Romą ir dėdienę Eleną. Tiesa, iškilmes trikdė dvigubai vyresnis Sigitas, kažkodėl jaunikaitį vaidinantis Dainiaus tetėnas. Ne, jis visiškai nepasigėrė, bet buvo įkaušęs kaip reikiant. Nežinia, kodėl į mūsų kompaniją lindo, tačiau Džoukas neširdo. Pokštavo.
Elena Jakimavičienė neslėpė, kad namiškiai, belaukdami iš tokio iškilmingo pokylio pareinančio giminaičio su iš paskos uodegą vilkusiu Sigitu Venteraičiu, truputėlį gurkštelėjo. Deja, Rimos Venteraitienės sutuoktinis, marijampoliškis, su mediena susijusios Zimnicko įmonės pagalbinis darbininkas, šešerių ir devynerių metų vaikų tėvas, vaizdžiai šnekant, paketino prisibaigti. Moteriškės trinktelėjo ant stalo butelį degtinės. Še, girdi, užsičiūčiuok! Tas ragavo, tačiau su keistu šypsniu, vis burbuliuodamas kaip kalakutas.
- Dainius jau seniau nuėjo miegoti, mes irgi įsitaisėme kas kur, tarpais vis pakildami ir varydami nenuoramą gulti. Argi kas nors klausys? - toliau pasakojo buto šeimininkas Romas Jakimavičius. - Galiausiai virtuvėje prie stalo beliko geriantis švogeris ir mano mama Joana Šerpernskienė. Daugmaž pusiau ketvirtą valandą nakties nuskambėjo antausis. Kone visi išgirdome, tiktai ne vienodai reagavome. Vėliau paaiškėjo, kad uošvė varė žentą liuliuko, pas žmoną, savo dukrą, o tas dar nebuvo įveikęs butelio. Sigito keikesys girdėjosi ir kituose aukštuose, nes mūsų šeima gyvena kolektyviniam kaimui įprastame daugiabučiame name. Dainius, pažadintas triukšmo, neištvėrė ir pirmasis stryktelėjo iš patalo. Su glaudėmis ir marškinėliais, vienu žodžiu, miegūstas. Nelyginant viesulas iš savojo kambario atskuodęs Dainius įsiveržė į virtuvę ir iš Sigito pareikalavo, kad šis atsiprašytų uošvės. Tas tiktai nusikvatojo, ir jiedu susigrūmė ne vien žodžiais. Dvigubai vyresnis ir daugiau išgėręs sesers vyras neabejotinai pasijuto esąs tuščia vieta, kai vos prieš penkias minutes į suaugusius vyrus įsirašęs aštuoniolikmetis, augesnis, blaivesnis ir stipresnis, jam bakstelėjo pirštu į paakį. Prašykis dovanojamas, girdi, nes antraip bus blogai! Už pečių nutvertas Sigitas Venteraitis ūmai sugraibė virtuvinės spintelės stalčių, pravėrė jį ir iš ten ištraukė net milžiną galintį persmeigti peilį. Juo tetėnas ir smeigė Dainiui Kružintaičiui aukščiau pilvo. Matyt, pataikė į plaučius. Vaikinas išbėgo į laiptinę šaukdamas: "Mama, man dūrė!", nukepersavo į pirmąjį aukštą ir ten sukniubo.
Taigi Sigitas Venteraitis, susiniovęs su Joana Šerpenskiene, skerdiklio vienu smūgiu pasiuntė į aną pasaulį aštuoniolikmetį vyruką, kurį pats su žmona, šio teta, atvežė iš gretimo rajono centro į pilnametystės inauguraciją Naujosios Ūtos kaime. Žmogdūra įkištas į areštinę, nužudymo aplinkybes tiria prieniškis prokuroras Sigitas Kiaukara.
