Mantas LIDEIKIS
Po poros metų sukaks lygiai pusė amžiaus, kai pakaunės krantus skalauja Kauno marios. 1956 metais pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę (kitaip - HES), buvo užtvenktas Nemunas.
Dabartinė užtvanka pastatyta ir upės vanduo kilti pradėjo 1959 metais. Per 9 mėnesius jis pakilo 19,5 metro ir užliejo 6350 hektarų teritoriją. Trumpai tariant, po mariomis atsidūrė didžiuliai buvusio gražaus Nemuno slėnio plotai. Dar prieš tai iš būsimo Kauno marių dugno buvo iškelti ištisi kaimai - į kitas vietas persikelti turėjo 721 sodyba. Dabar tų kaimų vardus jau tebeprisimena tik tuomet ten gyvenę žmonės.
Atėmusios nemažus plotus, dabar Kauno marios atiduoda gyventojams skolą ir yra tapusios didele poilsine zona - Kauno marių regioniniu parku, kuriame gausu įvairiausių ir įdomiausių lankytinų vietelių.
Vieną gražią dieną drauge su Kauno marių regioninio parko direkcijos darbuotoja Reda Kairiene leidomės aplankyti kelias įdomesnes Marių pakrančių vietas.
Pasak specialistės, norint patirti, kas tai yra kelionė per džiungles, nereikia keliauti į jokią svetimą šalį. Pakanka užsukti prie marių pašonėje netoli Viršužiglio gyvenvietės esančio Žiglos upeliuko, kurio šlaituose auga taip susipynusi gebenė lipikė, kad be mačetės pro jos kibias šakas neprasibrausi. Bet tai ne vienintelis Kauno marių "stebuklas".
Beveik ant Kauno marių kranto esantys Žiegždriai garsėja ne vien tik psichiatrijos klinika, bet ir geologiniu taku. R. Kairienė pasakojo, jog čia yra specialiai įrengtas daugiau kaip pusantro kilometro ilgio takas, vedantis palei marių krante atidengtus geologinius sluoksnius, liudijančius apie šio kraštovaizdžio kūrimosi periodus ir istoriją. Moteris perspėja: nors priėjimas prie šių nuostabių gamtos darinių nesudėtingas ir nėra jokių apsaugų, patartina neiti artyn. Mat išjudintos uolienos gali netyčiomis ir užgriūti - tokių atvejų čia jau yra pasitaikę.
Žiegždrių geologinis takas baigiasi įspūdinga konglomeratų atodanga bei po ja žiojėnčiomis ertmėmis ir olomis. Maždaug 400 metrų ilgio konglomeratas - tai gamtiniu cementu į vieną kietą betoną primenančią uolieną surištas smėlis, žvirgždas ir gargždas. Tose atodangos dalyse, kur nevyksta nuolatinės konglomerato ir smiltainio griūtys, jų tuštumose formuojasi kalcito kristalais inkrustuotas paviršinis sluoksnis, kai kuriuose plyšiuose šis kalcito sluoksnelis turi sustingusių lašų formos iškilimus. Tai laikoma stalaktitų susidarymo užuomazgomis.
Lydimi specialistės atsidūrėme ir kitoje nuostabioje vietoje - šalia Arlaviškių kaimo esančiame Kadagių slėnyje. Nuo jo viršaus atisveria kvapą gniaužianti panorama į Nemuno vingius.
Nuostabus žmogaus sukurtas kraštovaizdis, tačiau jį saugoti ir prižiūrėti ne taip jau ir paprasta. Mat tas pats žmogus pasiryžęs jį ir apnaikinti. Pasak R. Kairienės, būna ir tokių dienų, kai nusvyra rankos ir nieko nebesinori daryti. O to priežastis - žmonės, negailestingai laužantys įrengtas poilsines, primėtantys šiukšlių, niokojantys gamtą. Pasitaiko netgi tokių atvejų: iš Laumėnų poilsinės ne per seniausiai išsikasė ir išsivežė čia įrengtas medines sūpuokles.
