Paskaičiau anądien vieną iš gausybės straipsnių apie jaunų žmonių priklausomybę nuo kompiuterių, kompiuterinių žaidimų bei interneto ir susimąsčiau.
Turiu pripažinti, kad pats turėjau ir turiu aibę priklausomybių. Net nebeatsimenu, kuri iš jų buvo pirmoji. Pamenu, turėjau žvėrišką priklausomybę nuo kramtomosios gumos (tėvas iš Lenkijos atvežė visą kilogramą išsvajoto „Donaldo“). Buvo baisu – nukentėjo mano socialiniai įgūdžiai, nes su niekuo nenorėjau dalytis; vos savęs nesuluošinau, nes bekramtant ištino burnos raumenys (mama manė, kad pasigavau „kiaulytę“); įnikau į azartinius žaidimus, nes per pertraukas mokykloje ant koridoriaus palangių su draugais lošdavau iš kramtomosios gumos popierėlių.
Dar pamenu, turėjau priklausomybę nuo miniatiūrinių mašinėlių – „modeliukų“. Buvau visiškai praradęs realybės jausmą – kaulijau naujų vos ne kiekvieną savaitę, terorizuodavau tėvą prieš kiekvieną tarnybinę kelionę parvežti dar ir dar. Galiausiai juos visus sudaužiau per namie rengiamus „ralius“, todėl galiu teigti, kad ši priklausomybė taip pat buvo su neigiamais padariniais.
Iš retesnių nukrypimų turėjau priklausomybę nuo neprinokusių Kaukazo slyvaičių, kurios augo mūsų namo kieme, Žvėryne. Aš jų, žinoma, nevalgydavau, bet tomis slyvaitėmis buvo be galo smagu mėtytis į konkuruojančio kiemo vaikus. Ši priklausomybė taip pat buvo rizikinga sveikatai, nes gretimo kiemo vaikai savo slyvaičių neturėjo ir į mūsų salves neprinokusiais vaisiais atsakydavo akmenų kruša.
Vėliau nei iš šio, nei iš to mane pagavo priklausomybė nuo mokslų. Net nežinau, kaip tai atsitiko – veikiausiai kalti neblogi pažymiai iš mėgstamų dalykų. Mane užvaldė aktyviai (tinkamai priklausomybės neįvertinusių) tėvų skatinamas noras turėti geriausius pažymius iš absoliučiai visų dalykų. Ar bereikia sakyti, kiek žalos mano gležnai savimonei padarė toks šiurpus eksperimentas? Gerai tik, kad jis staiga baigėsi po vienos iškylos su draugais, draugėmis ir keliais buteliais pigaus nesankcionuoto vyno.
Dabar man labiausiai neduoda ramybės priklausomybė nuo algos. Aš be jos visai negaliu – man algos diena, gėda net prisipažinti, yra didesnė šventė už, tarkime, Angelų sargų dieną. Nemanau esąs priklausomas nuo pinigų, kaip nuo banknotų, – antraip nejau sugebėčiau juos taip greit išbarstyti? Bet algos dienos laukiu su nekantriu virpuliu ir seilėvarva. Bijau, kad šios priklausomybės man nepavyks atsikratyti iki pat pensijos, nors priklausomybė nuo pensijos, pasak mano motinos, yra dar šiurpesnė.
Man regis, priklausomybių turi visi. Jos trukdo gyventi visavertį gyvenimą, bet galbūt yra neišvengiamos. Antai net mano senelis turėjo priklausomybę nuo ūkio darbų. Jis kažką tvarkydavo ar meistraudavo net laisvalaikiu – jei ne sau, tai vasarojantiems sodyboje vaikaičiams. O galėjo giedoti chore ar rengti turistams etnografines ekskursijas po Anykščių miškus. Gal visa mano giminė tu tokiomis fatališkomis priklausomybėmis?
Pastebėjau, kad laikui bėgant viena priklausomybė keičia kitą. Dažnai jos subalansuoja viena kitą kaip interjero dizainerių talismanas – dvispalvis kiniškas rutuliukas. Priklausomybę nuo mokslų pakeičia priklausomybė nuo alaus ir gitaros prie laužo. Pastaroji vėliau nustelbiama priklausomybės nuo ambicijos padaryti kokią nors karjerą arba ištekėti už užsieniečio. Vėliau atsiranda priklausomybė nuo algos ir išeiginių dienų.
Žinodamas, kad bet kuri atskirai paimta priklausomybė tėra tik vienas iš daugybės etapų žmogaus kelyje myriop, aš bent jau galiu teigti turįs nepriklausomybę nuo gąsdinančių straipsnių apie priklausomybes. Ypač vaikų ir paauglių priklausomybę nuo žaidimų, bendravimo su bendraminčiais (tegu ir internete), riedlenčių, hiphopo ar Hario Poterio skaitalų.
P. S. Užbėgsiu mažumėlę komentatoriams už akių – taip, aš žinau, kas yra priklausomybė. Paskaitau ir žodynų, ir netgi medikų literatūros.
