Jovita Oženeckienė
Kelis kartus teistas Kazlų Rūdos miesto (Marijampolės apskritis) gyventojas Vytautas Venckus (26 m.), praėjusių metų birželį sugrįžęs į namus iš Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos, laisvėje neužkliuvęs tepraleido vos dvi dienas. "Laistydamas" naują savo gyvenimo būdą ir įsisukęs į šventimo maratoną vyras pasikarščiavo ir netikėtai tapo žudiku.
Lemtingąją dieną Vytautas kartu su motina dalyvavo išgertuvėse, suorganizuotose jos sugyventinio namuose Esperanto gatvėje. Susirinkusi kompanija šventė taip, kad girti balsai visą naktį trikdė gretimų namų ramybę. Kaimynai ketino iškviesti policiją, tačiau vis delsė - laukė, kol triukšmadariai pagaliau nusigers arba pervargs. (Dabar galima paspėlioti, kad iškvietus policiją greičiausiai būtų išvengta tuo metu jau sėlinusios kruvinos tragedijos.) Kitos išgertuvių dienos vėlyvą rytą prie kompanijos prisidėjo kaimynystėje gyvenęs taikus žmogelis Vladimiras Bogdanovas (51 m.). Netikėtai tarp jo ir Vytauto Venckaus įsižiebė konfliktas - Vladimiras į sūnus tinkantį vakarykštį "zonos" gyventoją pavadino "gaidžiu". Įsižeidęs Vytautas, galima sakyti, dar kvėpuojantis už grotų gyvuojančių nerašytų įstatymų dvasia, kai "gaidžiu" pavadintas asmuo šią dėmę visam laikui gali nuplauti tik įžeidusiojo krauju, čia pat Vladimirą apspardė ir liepė išsinešdinti.
Po keliolikos minučių V. Bogdanovas grįžo į išgertuvių kiemą vedinas savo vilkšuniu ir su peiliu rankoje. Šuniu užpjudė Vytautą. Šis griebė ant palangės gulėjusį kitą peilį ir du kartus smeigė keturkojui į sprandą. Tokios "dvikovos" atomazgos nesitikėjęs Vladimiras puolė prie savo šuns - pasilenkė, kad ištrauktų įsmeigtą peilį, o kitoje rankoje turėtąjį numetė. Šiuo momentu pasinaudojo Vytautas - pastvėręs V. Bogdanovo numestą peilį dūrė juo šuns šeimininkui į nugarą. Sužalotasis dar sugebėjo išeiti į gatvę, pasisukinėjo, lyg galvodamas, ką geriausia jam būtų daryti, sugrabaliojo nugaron įbestą peilį, jį išsitraukė ir bejėgiškai sukniubo. Vienintelis dūris buvo lemtingas - nuo patirto sužalojimo nelaimėlis čia pat mirė.
Po kruvinojo incidento Vytautas keletą savaičių slapstėsi. Paskelbus kriminalinę paiešką įtariamasis buvo surastas besisvečiuojąs pas draugę netoliese esančioje Ąžuolų Būdoje. Beje, gerai Vytautą pažįstantys kriminalistai ne iš karto galėjo patikėti užklupę tą patį ieškomąjį - suliesėjęs, tamsiai nusidažęs buvusius šviesius plaukus. Tai pajutęs sulaikomas nusikaltėlis prisistatė svetima pavarde, tačiau kriminalistai šįkart buvo budrūs - V. Venckus buvo suimtas. Vyras prisipažino peiliu sužeidęs V. Bogdanovą, tačiau tikino nužudyti nenorėjęs - tai daręs iš įtūžio, baimindamasis, kad pats gali būti apkandžiotas agresyviai nusiteikusio šuns, ir matydamas V. Bogdanovo rankoje peilį. Vytautas aiškino, kad iškart po kruvinojo įvykio pasiduoti policijai nenorėjo, nes per dvi paras dar nebuvo spėjęs pasimėgauti laisve.
Dėl kaimyno tyčinio nužudymo teisiamas V. Venckus teismo proceso dalyviams paliko gana tvarkingo, lengvai bendraujančio, tačiau per daug įžūlaus vaikino įspūdį. Teisiamasis bandė aiškinti, kad jis gynėsi nuo peiliu ir šunimi ginkluoto V. Bogdanovo. Tačiau įvertinus svarbią aplinkybę, kad Vytautas šiam kaimynui dūrė užklupęs iš už nugaros, gynybos versija nebuvo patikėta. Be to, pirmiau Vytautas sužalojo šunį, taigi pirmasis įsiūtis jau turėjo būti kiek atlėgęs. Nors V. Bogdanovas pripažintas žudiko auka, tačiau teisme buvo užsiminta, kad nelaimėlio kaltės neplanuotoje tragedijoje irgi būta: jis buvo smarkiai girtas, prie svetimos kompanijos prisidėjo nekviestas, prasivardžiavo ir vėliau provokavo bėdą - atsinešė peilį bei atsivedė savo paklusnųjį vilkšunį. Kaip pripažino kaltinimą teisme palaikiusi prokurorė, jeigu nelaimėlis būtų žuvęs spontaniškai kilusių grumtynių su įžeistuoju pirmosiomis akimirkomis, V. Venckus tikrai būtų pripažintas tik kaip gynęsis nuo užpuoliko asmuo.
Kauno apygardos teismas, pripažinęs V. Venckaus kaltę tyčia nužudžius V. Bogdanovą, vėl pasiuntė nuteistąjį už grotų - paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią teks atlikti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Beje, įvykį tyrusiems pareigūnams V. Venckus tvirtino nesibaiminąs grįžti į "zoną" - to netgi norįs, nes turįs savų motyvų už grotų gyventi geriau aprūpintas nei laisvėje.
