Vilnius, kaip ir daugelis kitų senų miestų, turi daugybę istorijų apie paslaptingas vietas, kuriose iki šiol vaidenasi. Taip pasakoja patys nepaaiškinamų įvykių liudininkai. Vieni specialistai aiškina, kad dvasios ramiai gyvena šalia mūsų ir dažniausiai būna nepastebimos, kol patys žmonės jas sujudina, kiti - kad išgelbėti tegali malda.
Su dvasių egzistavimu tiesiogiai susidūrė Gintaro muziejų Nidoje ir Vilniuje savininkas Kazimieras Mizgiris. Vyras, planuodamas atidaryti galeriją, sostinės senamiestyje 1998 m. įsigijo Mykolo gatvės aštuntame name esantį butą. Tik į jį įžengus naująjį savininką apėmė nejaukus jausmas - visos sienos ir durys buvo išdažytos juodai, langai uždengti, o vietoj lemputės buvo tik blanki spingsulė. Pasirodo, buvę šeimininkai, matyt, su savo draugais čia atlikdavo visokius spiritizmo seansus ir kviesdavo dvasias. Pats šeimininkas įsigytame bute negyveno, o ruošėsi įrengti dabar čia esančią galeriją. Tačiau už plonos sienos gyvenę kaimynai pradėjo naujiesiems šeimininkams skųstis, kad naktimis tuščiame bute kažkas trankosi ir jie negalį miegoti. Įsidrąsinusios dvasios tiek įsisiautėjo, kad išsigandę kaimyninio buto gyventojai buvo priversti išsikraustyti. Kadangi Mizgiriai turėjo pirmumo teisę, tai patys nusipirko dar vieną butą. Tačiau vaiduokliai iš juodųjų kambarių niekur nedingo ir toliau gąsdindavo žmones bei čia pradėjusius darbuotis darbininkus. Pabaigę 3 metus trukusį galerijos remontą, Mizgiriai pasikvietė kunigą, kad jis pašventintų patalpas. Bet ir po pašventinimo ten dar buvo neramu, darbuotojos nuolat būdavo kažkokios suirzusios ir sakydavo, kad negerai jaučiasi. O dvasios nurimo visai netikėtai - name nusižudė vienas čia gyvenęs vyras ir po jo laidotuvių pasidarė labai ramu. "Matyt, piktosios dvasios su juo ir iškeliavo. Dabar galerijoje labai gera aura - gintaras padarė savo, kadangi turi gerą energetiką", - džiaugėsi K.Mizgiris.
Vilniečiai jau ne pirmus metus kalba apie paslaptingąjį Nemenčinės plente esantį seną namą, kuriame neva vaidenasi. Visa velniava jame prasidėjo po to, kai pasikorė tame name laikinai gyvenęs vyras, vardu Feliksas. Nuo tada namą šalia Nemenčinės plento buvo įsigiję daugybė savininkų, tačiau galiausiai vis vien jį parduodavo. Sovietmečiu pastate buvo įkurti keli butai ir čia gyveno šeimos. Žmonės kaimynams pasakodavo, kad naktimis jų butuose dėdavosi keisi dalykai - nežinia kas staiga atidarydavo stalčius ir ant grindų išberdavo šaukštus, kumščiuodavo miegančius žmones arba pešdavo jiems plaukus. Dar nuo senų laikų, vilniečiai kalbėdami apie vietas, kur dažniausiai vaidenasi, iš karto prisimena ilgaamžius vienuolynus ir ypač paslaptinguosius jų rūsius.
"Šiaip dvasios sau ramiai gyvena šalia mūsų ir dažniausiai būna nepastebimos, kol patys žmonės jas sujudina, - taip šiuos įvykius komentavo Okultinių studijų centro vadovas Leopoldas Malinauskas - Tai mes atsibrukame į jų teritoriją, o ne jos pas mus ateina. Pavyzdžiui, jūs esate vėlė ir kaip įprasta susėdate prie stato vakarieniauti, bet staiga į namą įsiveržia kažkokie žmonės ir pradeda jums trukdyti - išstumdo kėdes ir ima teirautis, kur čia mano sriuba, kur duona? Na ir tada prasideda vietinių gyventojų reakcijos. Vėlės gyvena visuose namuose ir butuose. Juk žemėje pasilieka labai daug nepakilusių vėlių - tų, kurios yra per sunkios. Taip atsitinka, jei žmogus miršta su sunkiomis nuodėmėmis, nebūna apgiedamas, arba nusižudo. "Kadangi Bažnyčia tiki ir dvasių pasauliu, tai neatmetame galimybės, kad tokie reiškiniai, kaip vaidenimasis, gali vykti, - sakė ir vyskupas Juozas Tunaitis Bažnyčia tokiu atveju kviečia prie maldos. Iš tikrųjų tie atvejai, kai dvasios apsigyvena namuose yra labai retas reiškinys.
