1941 metų birželio 26-ąją besitraukiantys rusų kareiviai Pravieniškėse nužudė apie 400 žmonių.
Sovietai darė, ką norėjo
"Birželio 26-osios popietė buvo karšta, - lig šiol prisimena Pravieniškėse gyvenanti Danutė Kepežinskienė. - Man tuomet buvo vienuolika. Pravieniškių geležinkelio stoties perone mes, vaikai, matėme vaikštinėjančius į Lietuvą prieš keletą dienų įžengusios vokiečių armijos kareivius".
Kalėjimas buvo maždaug už pusantro kilometro nuo geležinkelio, miške. Kaip vėliau D.Kepežinskienei pasakojo šalia kalėjimo gyvenęs Jonas Vilčinskas, iš miško staiga išniro sunkvežimis su rusų kareiviais.
Sovietų kariuomenė tuo metu traukėsi iš Lietuvos ir darė, ką norėjo. Rusai greitai apsupo kalėjimą. Turėjo ne tik šautuvus, bet ir nedidelę patranką. Tuojau pradėjo šaudyti. Šaudė visus: kalinius, prižiūrėtojus, tarnautojus, jų šeimų narius. Atrodo, šios žudynės buvo suplanuotos. Dar sovietų rankose buvusio kalėjimo vadovybė išvakarėse įsakė tarnautojų šeimos nariams prisistatyti su maistu. Tai nieko nenustebino, nes visi žinojo, kad kaliniai badauja. Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri - sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus bei jų šeimų narius.
Sušaudytieji krūvomis gulėjo kalėjimo kieme. Smėlis tiesiog žlegsėjo nuo kraujo. Likę gyvi liudininkai pasakojo, kad raudonarmiečiai tikrino lavonų krūvas ir durtuvais persmeigdavo kiekvieną dar judantį žmogų. Po to į lavonų krūvas buvo svaidomos granatos.
Iš 23 kalėjimo darbuotojų gyvi liko du.
Ne vienas išlikęs gyvas žudynių liudininkas bei vietinis gyventojas savo prisiminimuose teigė, kad egzekucijos aktyvistas buvo Pravieniškėse kalėjęs ir prasidėjus karui paleistas leitenantas V.Kiseliovas.
Žudynės tęsėsi tris paras
Istorikas Arvydas Anušauskas primena: politinių kalinių žudynės Lietuvoje prasidėjo 1941 metų birželio 22 dieną ir tęsėsi 5 paras. Buvo surengta apie 40 grupinių skerdynių. Nužudyta apie tūkstantį politinių kalinių, neskaičiuojant tų, kurie buvo išvežti į Rusiją ir ten sunaikinti.
Garsiausios ir žiauriausios politinių kalinių žudynės įvyko 1941 metų birželį Rainiuose bei Panevėžyje.
"Žudynės Pravieniškių kalėjime skyrėsi nuo kitų masiškumu ir tuo, kad čia buvo žudomi ne tik politiniai kaliniai, bet ir kriminaliniai nusikaltėliai, duoklių nesumokėję valstiečiai, sabotažu apkaltinti darbininkai ir inteligentai. Už trijų eilių spygliuotos tvoros kalėjo ir dirbo beveik pusė tūkstančio žmonių. Tarp kalinių buvo 80 internuotų lenkų ir kelios dešimtys už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių", - kalbėjo istorikas A.Anušauskas.
"Apie žudynes Pravieniškių kalėjime anuometinio vyriausiojo Lietuvos saugumiečio P.Gladkovo ataskaitose nėra jokių duomenų. Budelių žvėriškumai užfiksuoti tik po egzekucijos likusių gyvųjų prisiminimuose bei ekshumavus nužudytuosius", - aiškino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Archyvinio vardyno skyriaus vedėja Birutė Burauskaitė. Ji pateikė daugybę kraują stingdančių liudininkų prisiminimų apie moterų, vyrų ir vaikų skerdynes Pravieniškių kalėjime. Į broliškos kapavietės Pravieniškėse smėlį buvo įkalta 213 medinių kryžių, dar apie 80 žudynių aukų palaidota Rumšiškėse.
Įrodymai dingsta be pėdsakų
Anot Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų saugotojos Janinos Karosevičiūtės, karo metais, 1942-aisiais, Vilniuje ir Kaune buvo surengta tapybos kūrinių ir nuotraukų paroda "Raudonasis teroras Lietuvoje". Vokiečiams rūpėjo viešai parodyti karo priešininkų nusikaltimus.
Visa ekspozicija sovietmečiu dingo be pėdsakų.
Sovietinėje Lietuvoje, paraginus Persitvarkymo Sąjūdžiui bei po rašinių spaudoje, 1988-aisiais buvo sudaryta Vyriausybinė komisija 1941 metų ir kitų įvykių aplinkybėms tirti. Jos darbo apimtis buvo milžiniška.
Anot Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus, Pravieniškių žudynių byla, kaip ir kitos tokios bylos, buvo tirta, laikantis griežtų procesinių taisyklių. Formaliai viskas atlikta teisingai, tačiau rezultatų nėra. Nėra galimybių nustatyti Rusijos kariuomenės karinį dalinį, budelius, vadus, davusius įsakymą žudyti.
Ir nenuostabu. Juk esama bylų (viena iš jų - Medininkų žudynių byla), kuriose Lietuvos teisėsaugininkai savo darbą padarė, žudikus nustatė, tačiau teisti nėra ko, nes Rusija įžūliai nepaiso visų teisinės pagalbos prašymų. Vienas naujausių Rusijos atsakymų buvo toks: esą Rusija Lietuvos teisinės pagalbos prašymo patenkinti negalinti, nes Lietuva esą griaunanti Rusijos saugumo sistemos pamatus. Neabejotina, kad Rusijos teisėsauga tyli, kadangi yra gavusi politinės valdžios nurodymą. Antraip žudikų teismas jau seniai būtų įvykęs.
