Prieš sėsdamas pakalbėti apie keliones su "Akistatos" vyriausiuoju redaktoriumi Vytautu Žutautu suskaičiavau, kad jis jau apsilankė penkiasdešimtyje šalių įvairiuose žemynuose - Europoje, Azijoje, Afrikoje, Amerikoje. Tad kyla natūralus klausimas:
- O kur įdomiausia, kur labiausiai patiko?
- Kiekviena šalis savaip įdomi, kiekvienoje galima rasti tai, kas tau patinka. Turiu jus nuliūdinti, bet tikras poilsis man - ne vaikščiojimas po muziejus ar visokius griuvėsius, domėjimasis senove, bet jūra, pliažas, knygos ir miegas. O kokiame pliaže drybsoti - Karibuose, Turkijoje ar Kroatijoje, - beveik tas pat. Nemėgstu tik Baltijos, nes ji per šalta. Važiuoju ir į pažintines kelione, bet tai jau ne atostogos, o darbas.
- Bet vis tiek yra šalis, į kurią norėtumėte sugrįžti, ir yra tokių, į kurias antrą kartą nė pažiūrėti nesinori.
- Jau tris kartus buvau Portugalijoje. Ypač patiko šiai šaliai priklausančioje Madeiros saloje. Ten amžinas pavasaris. Šiltas ir švarus Atlanto vanduo, oro temperatūra - apie 25 laipsnius. Be to, labai skanus maistas: daugybė įvairiausių patiekalų iš vandenyno žuvų, visokių krabų, gausybė vaisių. Panašiai ir pačioje Portugalijoje - ypač Albufeiroje. Niekada nenorėčiau sugrįžti į Egiptą. Piramidės per televizorių daug gražesnės, o tos šalies gyventojų mentaliteto iš viso negaliu pakęsti. Prie turistų kaulydami pinigų pristoja daugelyje šalių, bet taip, kaip daro egiptiečiai, nesielgia niekas. Ir Šri Lankoje, ir Meksikoje, ir kitose skurdesnėse šalyse vaikai bėgioja iš paskos, prašo dolerio ar saldainių, bet Egipte tai daroma labai įkyriai - net nesinori išlipti iš autobuso. Be to, šioje šalyje kaip niekur kitur labai nešvaru. Net Kairo nacionaliniame istorijos muziejuje, į kurį svajoja patekti žmonės iš viso pasaulio, tualetai kaip kokioje netvarkomoje geležinkelio stotyje.
- O kokiose šalyse, kur dar nebuvote, norėtumėte apsilankyti?
- Labai norėčiau į Vietnamą ir į Islandiją. Vietname noriu pažiūrėti į žmones, kurie įkrėtė į kaulus amerikiečiams ir vos nesupykdė rusų su kinais. Į šią šalį reikėtų važiuoti truputį ilgesniam laikotarpiui, kad po pažinties su kraštu dar būtų galima padrybsoti ir pliaže. Į Islandiją kelionė būtų pažintinė - norisi pastovėti iš karto dviejuose žemynuose - Europoje ir Amerikoje. - Tik neseniai grįžote iš kelionės po Kroatiją. Važiavote savo automobiliu. Kodėl? Juk patogiau lėktuvu.
- Taip, važiuojant ilsėtis lėktuvu gal ir patogiau, ypač jei išlipus laukia automobilis, kuris tuoj pat nuveš į viešbutį.
- O ar svarbu, kelių žvaigždučių viešbutis?
- Svarbu, kad būtų tvarkingas ir kad būtų plati lova. Žvaigždučių skaičius paprastai priklauso nuo papildomų paslaugų: ar yra viešbutyje baseinas, sauna, sporto salė ir panašiai. Man to visiškai nereikia. Tai kam mokėti kelis kartus daugiau už prabangą, jei galima normaliai pagyventi ir 3 žvaigždučių viešbutyje. Prieš kelerius metus, kai dar buvau jaunesnis ir norėjau pasirodyti, Milane apsigyvenome viešbutyje "Principe de Savoja". Jame gyveno Madona ir Arabijos princai, tad norėjosi pasirodyti, kad ir aš galiu. Bet buvo nelengva. Ta prabanga, liokajų ir šveicorių paslaugumas labai vargino. Nesmagu buvo iš miesto taksi grįžti į viešbutį, išlipdavome kiek tolėliau ir pareidavome pėsti, nes tik sustojus automobiliui apipuldavo šveicoriai, nešikai, nežinodavai nė kuriam kiek duoti arbatpinigių. Vėliau nekreipdavome dėmesio, bet buvo nejauku. Tai, matyt, sovietinio žmogaus kompleksas. Juk buvome taip išauklėti, kad išnaudoti žmogaus negalima. Net Azijos šalyse sovietiniams žmonėms buvo draudžiama važiuoti rikša. Pas mus buvo piešiamos karikatūros, kaip rikša veža storą amerikietį.
- Grįžkime prie keliones į Kroatiją automobiliu...
- Dažnai, kai susėdame su draugais, su šeimos nariais ir prisimename kelionių įspūdžius, ryškiausi ir įdomiausi, daugiausia emocijų sukelia tie, kai keliavome baidarėmis, valtimis, dviračiais, automobiliais. Automobiliu esame išmaišę visą Skandinaviją, buvome net už poliarinio rato, o Europoje, Gibraltare buvome prie parduotuvės, ant kurios užrašyta: "Paskutinė parduotuvė Europoje". Tad įspūdžių daugybė, nes tenka ir pasiklysti, ir patiems bendrauti su vietiniais. Todėl šiemet ir nusprendėme važiuoti per naująsias Europos Sąjungos šalis iki Kroatijos, kuri dar nėra ES narė, bet į kurią dabar važiuoja šimtai lietuvių. Dabar, po kelionės, laikraščio skaitytojams galiu pasakyti, kad į šią šalį tikrai verta važiuoti. Galima lėktuvu, galima autobusu, bet galima ir savo automobiliu. Jei keturiese važiuosite savo automobiliu, bus pigiausia.
- Tikriausiai labai įdomu kelionės biudžetas besiruošiantiesiems vykti į šią šalį.
- Kurui, važiuojant vidutinės klasės automobiliu su dyzeliniu varikliu, reikėtų apie 700 litrų. Kas turi įsirengęs dujinę įrangą, sumokės apie 400 litų. Dujų prisipilti nebus jokių problemų Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje. Jų yra dažnoje degalinėje. Kroatijoje dujų neradome, tad teko važiuoti ir benzinu. Kuro kainos tokios: Lenkijoje A-95 benzinas - 2,70, dyzelinas - 2,17, dujos - 1,12 lito; Slovakijoje A-95 benzinas - 2,80, dyzelinas - 2,60, dujos - 1,20 lito; Vengrijoje A-95 benzinas - 3,55, dyzelinas - 3,10, dujos - 2 litai; Kroatijoje A-95 benzinas - 4,30, dyzelinas - 3,15 lito.
Slovakijoje, Vengrijoje ir Kroatijoje mokamas važiavimas autostradomis. Slovakijoje ir Vengrijoje degalinėse būtina nusipirkti lipdukus, kurie galioja 10 dienų. Kroatijoje mokama išvažiuojant iš greitkelio. Galima keliauti ir nemokamais keliais, bet tada teks važiuoti ilgiau. O Kroatijoje greitkeliai nuo paprastų kelių labai smarkiai skiriasi. Autostrada pervažiuoti Kroatiją nuo sienos su Vengrija iki Rijekos prie Adrijos jūros kainuoja apie 50 litų. Tą atstumą galima įveikti per 3-4 valandas. Važiuodami autostrada, kuri kalnuose lenda į tunelius, miestus ir kaimus aplenkia tiltais bei viadukais, niekaip negalėjome suprasti, kur avariją patyrė šiauliečių autobusas, kur jis nuslydo nuo kelio, bet vos išsukus iš autostrados tapo aišku. Keliukai siauri, serpantinu kyla į kalnų viršūnes ir vėl leidžiasi žemyn. Neįpratusiajam gali apsisukti galva žiūrint į bedugnę. Keleivio vietoje ypač baisu - sėdi kaip lėktuve. Vietiniai prie tokių kelių pripratę, laksto kaip patrakę. Jei važiuoji lėčiau, tuoj užpakalyje išsirikiuoja kolona, o praleisti nėra kaip - į bedugnę juk nesuksi. Ir tenka spausti tai greičio, tai stabdžio pedalus.
- Mūsų vairuotojai dažniausiai keiksnoja Lenkijos kelius...
- Lenkijoje keliai tikrai nelygūs ir siauri. Slovakijos link važiavome pro Bialystoką, Liubliną. Rzešovą ir sieną kirtome ties Barvineku. Šis maršrutas nėra taip apkrautas kaip Varšuvos link, todėl važiuoti lengviau. Stengėmės laikytis taisyklių, nes buvome prisiklausę apie kyšius imančius lenkų policininkus. Vis dėlto greitį kartais tekdavo viršyti, bet policijos nei Lenkijoje, nei kitose šalyse nesutikome. Lenkijoje dviejose vietose matėme policininkus su radarais, bet šios šalies vairuotojai solidarūs, apie kliūtį praneša mirktelėdami ilgosiomis šviesomis. Keliai šioje šalyje taisomi, bet pabaigos nematyti. Užtat informacijos pakanka. Į žemėlapį gali ir nežiūrėti, tik nepražiopsok rodyklių. Jau minėjau, kad vairuotojai Lenkijoje draugiški, dauguma vietinių važinėja savo "skardinėmis dėžutėmis" - polonezais, o pasivijus mielai užleidžia kelią. Priešpriešiais važiuojantysis esant reikalui irgi pasuka į šalikelę už ištisinės linijos. Šiurpina tik pavojingose kelio vietose pakelėse pastatyti stendai, kuriuose informuojama api toje ivetoje 10 žuvusių ir 40 sužeistų žmonių. Degalinių, pakelės užeigų visą kelią labai daug, tad išgerti kavos ar suvalgyti gabalą kiaulienos - jokių problemų. Maisto kainos pakelės kavinukėse ne didesnės, o kai kas net pigiau nei Lietuvoje.
- Bet keliaujantieji per Lenkiją bijo sustoti išgerti kavos, nes ten siaučia pakelių plėšikai.
- Tai pasenusios žinios. Aišku, važiuoti naktį arba nakvoti kur nors pakelėje ar miško aikštelėje automobilyje gal ir nevertėtų. Važiuoti naktį nežinomais keliais pavojinga ne tik dėl plėšikų. Plėšikų Lenkijoje dabar tikrai ne daugiau nei Lietuvoje. O gal ir mažiau. Visą laiką seku kriminalinių įvykių suvestines, bet dabar jau net neatsimenu, ar kas nors Lenkijoje buvo užpultas. Prieš kelerius metus ir patiems Varšuvoje teko bėgti nuo blogų ketinimų turinčių jaunikaičių. Naktį šalia važiavę skustagalviai pradėjo rodyti, kad sustotume. Žinojau, kad neverta, nes tuo laiku nukentėjusiųjų buvo ne vienas, tad pasistengėme pabėgti. Teko sukti kelis ratus, kol atsikratėme tokių bendrakeleivių. Dabar degalinės, kavinukės tvarkingos. Artėjant prie Slovakijos sienos daugėja ir motelių, nedidelių privačių viešbutukų. Pavargus galima sustoti ir pernakvoti. Kainos nedideliame pakelės motelyje - nuo 20 iki 80 litų vienam žmogui.
- Norite pasakyti, kad Lenkija tampa turistams patrauklia šalimi?
- Kaimynų kraštą reikia pažinti. Kažkaip įsibaiminę plėšikų, dauguma šią šalį stengiasi perlėkti per vieną dieną. Ir lekia nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. O sustoti Lenkijoje galima ne tik Mikolaikose, į kurių vandens atrakcionus lietuviai gerai žino kelią, bet ir kitose vietovėse. Tik pervažiavus Lietuvos - Lenkijos sieną - puikūs Augustavo krašto ežerai, gerai Lietuvoje žinoma Krokuva ir šalia jos esančios Veličkos druskų kasyklos. Į jas važiuojama pasigydyti, įdomi požemiuose esanti bažnyčia, kurioje šventi paveikslai išskaptuoti iš druskos. Lenkijoje bažnyčių labai daug, kai kurios labai modernios, o svarbiausia - jose pilna žmonių. Sekmadieniais norintieji pasimelsti netelpa bažnyčioje. Žmonių pilna ir šventoriuje. Ir ne tik vyresnių, bet ir jaunimo. Sekmadienį per miestelius važiavome labai nedideliu greičiu, nes gatvės pilnos žmonių. Šeimos pulkeliais traukia į bažnyčią.
Kalbėjosi Žilvinas Vizgirda.
Kitą penktadienį: Tęsime kelionę į Kroatiją; važiuosime Slovakijos, Vengrijos ir Kroatijos keliais, nakvosime moteliuose ir prie jūros.
