Remigijus RAINYS
Kiek daugiau nei prieš savaitę Alytaus rajono Punios miestelio apylinkėse, kelio Paliepiai - Raižiai šalikelėje, rastas Alytaus apskrities žvejų ir medžiotojų draugijos medžioklės žinovo Petro Žvirblio (50 m.) lavonas. Alytuje gyvenusio vyriškio kūną ne per toliausiai nuo tėvų namų aptiko jį pažinoję kaimynai, kurie tuo keliu buvo pravažiavę tik prieš pusvalandį ir nieko neįprasto nematė. Negyvėlis, gulėjęs netoli užpustyto kelelio, vedančio į jo tėvų sodybą, kruvinu veidu, su mušimo žymėmis, tevilkėjo nertiniu, kuris buvo keistai užsmauktas į viršų, tarsi vyriškio kūnas būtų buvęs temptas. Viršutinių rūbų nebuvo, nors diena buvo šalta ir vargu ar P. Žvirblis į beveik 20 kilometrų kelionę iš Alytaus būtų išsiruošęs be striukės. Juo labiau kad tą dieną čia užsukti nebuvo žadėjęs, o jo automobilis ramiai ilsėjosi namų garaže Alytuje. Darbymečiu Petras tėvų namuose talkindavo net po kelias dienas per savaitę, tačiau žiemą čia užsukdavo rečiau. Netoliese mėtėsi kažkokios dvi senos striukės, tačiau nė vienos iš jų artimieji vėliau neatpažino. Pradžioje manyta, kad nelaimėlį parbloškė koks pravažiuojantis automobilis, tačiau netrukus paaiškėjo, kad krisdamas vyriškis tokių traumų patirti negalėjo.
Telefonu neatsiliepė
Kadaise tuometinės Žemės ūkio akademijos miškininkystės fakultete studijavęs vidurinysis Petro ir Domicėlės Žvirblių sūnus Petras, kurį tiek tėvai, tiek kaimynai nuo pat mažens iki šiol kažkodėl vadino Alvydu, užbaigęs mokslus kelerius metus dirbo Prienų miškų urėdijoje, o vėliau persikėlė į Alytų, kur medžioklės žinovu išdirbo net 23 metus. Praėjusį rudenį penkiasdešimties metų jubiliejaus proga, P. Žvirbliui buvo suteiktas Garbės medžiotojo vardas. Darbštus ir rūpestingas vyriškis pastaruoju metu tvarkė ir visus draugijos Alytaus skyriaus buhalterijos reikalus. Su žmona, sūnumi ir dukra abituriente jis gyveno vadinamajame Alytaus pirmajame individualių namų kvartale, kur valdė pusę jau gerokai apšepusio namo. Būtent dėl to, tikėdamiesi užsidirbti pinigų namo remontui, maždaug prieš pusmetį Petro žmona ir sūnus išvyko uždarbiauti į Angliją, o dukra dažniau būdavo pas ja besirūpinančią tetą, todėl P. Žvirblis dažnai namie likdavo vienas. Dingimo dieną medžioklės žinovas vadovavo medžiotojų šaudymo pratyboms draugijos šaudykloje, o vėliau vienas medžiotojas parvežė jį į namus. Draugijos Alytaus skyriaus vadovas Evaldas Dainauskas buvo prašęs Petro kitą dieną būtinai ateiti į darbą, nes pats turėjo vykti į seminarą Vilniuje. Tačiau tą naktį E. Dainauskas susirgo ir atgulė su aukšta temperatūra. Ryte paskambinęs į darbą vyriškis sužinojo, kad medžioklės žinovas tarnyboje taip ir nepasirodė. Visą dieną niekas neatsakė ir jo mobiliuoju telefonu, o tai labai suneramino Evaldą. E. Dainauskas puikiai žinojo visas taurelės nevengiančio pavaldinio gudrybes, tad spėjo, kad šis vėl "užsikabino". Tačiau paprastai tokiais atvejais Petras atsiliepdavo ir apsimesdamas, jog negirdi pašnekovo, pažadėdavo pats paskambinti vėliau arba išjungdavo aparatą. Šį kartą ryšys buvo tol, kol išsikrovė telefono baterija, tačiau niekas taip ir neatsiliepė.
Dingo ir kaimynas
Teisėsaugininkams renkant žinias apie paskutiniąsias P. Žvirblio gyvenimo valandas, paaiškėjo, kad tą vakarą vyriškis buvo užsukęs pas netoliese, nuosavame name, gyvenantį kaimyną Joną Kantaravičių (61 m.). Pastarasis taip pat buvo senas medžiotojas, medžiojo jau 30 metų, tad vyrai bendraudavo ne tik medžioklėse, bet ir dažnai susibėgdavo kaimyniškai, prie taurelės. Kai kas stebėjosi ta jų draugyste, nes geraširdis ir nuolaidus P. Žvirblis labai atitiko savo pavardę - kilnodamas taurelę "pačirkšdavo" ir nurimdavo, o J. Kantaravičius gerdavo nedaug, tačiau garsėjo ūmiu charakteriu - įsižeidęs tuoj kibdavo į atlapus. Tiesa, J. Kantaravičių pažinojusieji tikino, kad vyriškis po pykčio protrūkių greitai atsileisdavo, vėl elgdavosi lyg niekur nieko. Po tokių pasisėdėjimų kartais Petras ir darbe pasirodydavo su mėlynėmis, tad kolegos juokaudavo, kad medžioklės žinovas ir vėl "nesėkmingai skriejo su slidėmis nuo tramplino". Bene prieš penkerius metus J. Kantaravičius liko našliu. Jo dvi dukros gyvena ir dirba Anglijoje, o atskirai įsikūręs sūnus - sporto treneriu Alytuje. Jonas anksčiau dirbo budėtoju Alytaus kolegijos bendrabutyje, bet pastaruoju metu gyveno iš gaunamos invalidumo pensijos. Nors nustatyta, kad P. Žvirblio dingimo dieną J. Kantaravičiaus name buvo girtaujama, tačiau paties šeimininko apklausti nepavyko. Neradus namuose, vyriškis neaptiktas ir pas Nemunaityje gyvenančią savo bičiulę, kur kartais apsilankydavo.
Kruvina mįslė vienkiemyje
Po kelių dienų į Punios kaimo vienkiemį atskubėjo Alytaus policijos komisariate dirbanti Danutė Bartkienė, sunerimusi, kad čia gyvenanti jos mama Ona Aleksandravičienė (52 m.) jau dvi paras nekelia telefono ragelio. Anksčiau Alytaus "Dainavos" siuvimo fabrike siuvėja dirbusi moteris pastaruoju metu slaugė savo senutę devyniasdešimtmetę kojos netekusią motiną Anelę, triūsė septynių hektarų ūkelyje, augino gyvulius. Ona už motinos priežiūrą jokio atlyginimo negaudavo, tačiau išsaugojo savo socialinį draudimą ir darbo stažas, būtinas būsimai pensijai gauti, nenutrūko. Jaunoji atvykėlė iš Alytaus savo mamą aptiko rūpestingai užklotą lovoje. Nebegyvos O. Aleksandravičienės galva buvo kruvina, nosies šnervės užkištos vata. Kaktoje matėsi žaizda. Vėliau paaiškėjo, kad ją padarė iš medžioklinio šautuvo iššauta grankulkė. Sunkiai aplinkoje besiorientuojanti Onos mama A. Nesickienė nei anūkei, nei jos iškviestai policijai nieko paaiškinti negalėjo. O. Aleksandravičienės buvo pasigedęs ir beveik neregintis artimiausias kaimynas Stasys Jagerskas, kuriam velionė padėdavo tvarkytis ūkyje. Laikydamasis nuo namų iki tvarto nutiestos virvės, vyriškis nueidavo tik pašerti savo lyg tyčia tik šiuo metu apsiveršiavusios karvės, tačiau pamelžti jos nesugebėdavo. Net ir po O. Aleksandravičienės mirties senukas nieku gyvu nesutiko keltis iš savo valdų, tad seniūnijai teko skubiai skirti kitą pagalbininkę, kuri visuomenei naudingus darbus atlieka už jai skiriamas pašalpas. Kiti kaimynai iš karto įtarė, kad O. Aleksandravičienę nužudyti galėjo jos sugyventinis J. Kantaravičius. Pora draugavo beveik penkerius metus ir Jonas Punios kaimo vienkiemyje leisdavo beveik ištisas vasaras, tačiau žiemą atvažiuodavo ne kasdien, nes turėjo šildyti ir savo namus Alytuje. Savo simpatijų vienas kitam neslepiantys Ona ir Jonas prieš savaitę iki aprašomųjų įvykių lankėsi Livetos ir Petro Kazlauskų koncerte Punios kultūros namuose, dalyvaudavo kituose bendruomenės renginiuose. Nors žmonės buvo pastebėję, kad išgėręs J. Kantaravičius tampa labai agresyvus ir kartais per kilusias muštynes jį sunkiai pavykdavo atitraukti nuo mušamo oponento, tačiau Onos jis niekada nebuvo palietęs nė pirštu.
Šovė sau į smakrą
Kieme, maždaug už penkiasdešimties metrų nuo namo, buvo aptiktas kraujo klanas. Manoma, kad O. Aleksandravičienė buvo nušauta būtent čia ir po to nunešta į kambarį. Veikiausiai buvo šauta iš toli, nes iš viso užtaiso moteriai į kaktą pataikė tik viena grankulkė. Apieškojus sodybą daržinėje buvo surastas ir J. Kantaravičiaus lavonas. Vyriškis sėdėjo tarp kelių pasistatęs medžioklinį šautuvą, kurio vamzdį buvo įsirėmęs į smakrą. Paleidus šūvį grankulkių užtaisas nuplėšė dalį savižudžio veido, o vėliau pro atviras daržinės duris į vidų patekę du sodyboje laikomi jauni šunys suėdė beveik visus minkštuosius jo galvos audinius. Vėliau kitoje kelio Alytus - Jieznas pusėje esančioje sodyboje buvo surastas ir J. Kantaravičiaus automobilis, kurį vyriškis buvo palikęs tarp ūkininkų daržovių saugyklų, nes dėl užpustyto kelio negalėjo privažiuoti prie O. Aleksandravičienės sodybos. Apie šios žmogžudystės motyvus galima tik spėlioti, nes kol kas nesurastas nė vienas tragiškų įvykių liudininkas, tačiau Alytaus rajono prokuratūros vadovas kategoriškai neigia Punioje pasklidusius gandus apie galimą meilės trikampį. P. Žvirblis gerai sugyveno su savo žmona ir niekada nebuvo pastebėtas simpatizuojantis svetimoms moterims.
Tragedijos galėjo ir nebūti?
Turima duomenų, kad per paskutiniąsias išgertuves J. Kantaravičiaus namuose Alytuje dalyvavo ir O. Aleksandravičienė, tad ji galėjo tapti ten kilusių muštynių tarp Jono ir Petro atsitiktine liudininke. Tad galima tik spėti, kad kai Jonas įsitikino, jog jo kaimynas nebegyvas, išsigandęs sumanė atsikratyti jo kūnu ir suvyniojęs į senas striukes, kad neiškruvintų savo automobilio, nuvežė į Punios apylinkes. Veikiausiai P. Žvirblis pas kaimyną buvo atėjęs be viršutinių rūbų, todėl jų ir nerasta pakelėje. Beje, dar pasigesta nelaimėlio mobiliojo telefono, kabineto ir seifo raktų, tad pastarąjį teko išlaužti. Galutinis patikrinimas dar neužbaigtas, tačiau, atrodo, visi ten buvę pinigai ir dokumentai nepaliesti. Atsikratęs kūnu netoli P. Žvirblio tėvų namų, J. Kantaravičius į Punios kaimo vienkiemį nuvežė O. Aleksandravičienę, tačiau, matyt nesugebėjo jos įkalbėti tylėti. Galbūt moteris bandė priversti savo draugą apie viską prisipažinti policijai ir dėl to, J. Kantaravičiui praradus savitvardą, buvo nušauta. Vėliau žudikas nusišovė pats. Tokia versija daugelį smulkesnių faktų sujungtų į logišką grandinę, tačiau kol kas apie žmogžudystę kalbama tik dėl O. Aleksandravičienės žūties pradėtame ikiteisminiame tyrime. P. Žvirblio mirties priežastis dar galutinai nenustatyta. Tiesa, teismo ekspertai aptiko, jog medžioklės žinovui sulaužyti žandikaulis ir nosis, tačiau nuo to vyriškis mirti negalėjo. Skrodimo metu atvėrus mirusiojo kaukolę, nerasta jokių kraujo išsiliejimo į smegenis požymių. Artimiesiems išduotame mirties liudijime įrašyta, kad vyriškis mirė dėl ūmaus nepakankamumo sustojus širdžiai, tačiau tai tik išankstinė išvada. Reikia laukti, kol bus atlikti sudėtingi histologiniai tyrimai, kad paaiškėtų, ar širdies veiklos sutrikimui turėjo įtakos patirti sumušimai. Kol kas neatmetama, kad P. Žvirblis galėjo mirti ir apsinuodijęs alkoholiu. Tad jei J. Kantaravičius būtų apie įvykius savo namuose iš karto pranešęs medikams ir policijos pareigūnams, veikiausiai įtarimai dėl Petro mirties jam iki šiol nebūtų buvę pareikšti ir vėliau įvykusios tragedijos būtų pavykę išvengti.
