• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai autobuse priešais mane sėdintis drūtas vyriškis staigiu judesiu išplėšė puslapį iš nemokamai dalinamo laikraščio, atlikau greitą vizualią dedukciją.

REKLAMA
REKLAMA

Nors tą akimirką detektyvinių romanų žargonu švaistytis neturėjau teisės: sudėtingai dedukuoti nereikėjo, nes tą patį laikraštį laikiau rankose, o į ką konkrečiai stebeilijosi laikraščių plėšytojas, puikiai mačiau per jo petį. Dideliame skelbime buvo parašyta "Last night DJ saved my life". Nesunkiai jį susiradau saviškiame egzemplioriuje. Bet ten nebuvo išsamaus teksto apie didvyrį didžėjų - skelbimas kvietė londoniečius tapti draugovininkais.

REKLAMA

Beskaitydamas Londono Metropoliteno policijos kvietimą, prisiminiau savo patirtį patruliuojant sovietinio Vilniaus gatves. Ši prievolė ypač slėgė pirmakursius – vyresni Dailės akademijos studentai jau mokėjo nuo jos išsisukti. O mes, keli būsimi menotyrininkai ir menotyrininkės, paklusdami – hm, kas mums paskirstydavo budėjimus? Rektoratas? Studentų profsąjunga? – kažkieno nurodymams, kelis 1982 metų rudens penktadienio vakarus niūriai keliaudavome į milicijos poskyrį.

REKLAMA
REKLAMA

Tuometinis Vilniaus Dailės institutas buvo Užupio milicijos skyriaus jurisdikcijoje, todėl mums reikėdavo eiti Užupio gatve aukštyn, iki Polocko gatvės vidurio. Užupio pradžioje ant namo sienos didelėmis raidėmis užrašytas teiginys "Ulica smerti" (Mirties gatvė – rus.) subjurusią nuotaiką pakirsdavo galutinai. Užupis tais laikais buvo realus chuliganiškas rajonas, stipriai konkuruojantis su Krasnucha (Savanorių pr.) ir Dzeržinke (Kalvarijų gatvė). Na, kelionė pirmyn buvo pakankamai saugi – vis tik darbo pabaiga, gatvėje dar daug žmonių. Milicijos poskyryje mums įteikdavo raudonus draugovininkų raiščius ir paskirdavo budėjimo teritoriją – dažniausiai Jaunimo sodą (Sereikiškių parką). Instruktuojant paaiškindavo, ką teks veikti – sudrausminti jaunimą, stebėti aplinką, pastebėjus nusikalstamus veiksmus surasti milicijos patrulį arba paskambinti nemokamu telefonu 02. Po instruktažo, jau gatvėje, ten, kur nebemato budrūs milicininkai, virtuoziškai nusiplėšdavome ir paslėpdavome kišenėse išdavikiškai ryškius laikinų tvarkos prižiūrėtojų ženklus bei mikliai, be nuostolių dingdavome iš pavojingo rajono. Ir ypač aplenkdavom Jaunimo sodą, kur jau rinkdavosi stūgaujančios chuliganų gaujos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Patekę į sau mielas vietas – Pilies gatvę, "Vaivą" ir "Ledainę" – pratūnodavome šiltose kavinėse iki dešimtos vakaro. O tuomet ateidavo sprendimų metas – kuriam teks gražinti raiščius milicininkams? Pasivaikščiojimas po naktinį Užupį mums logiškai atrodė gerokai pavojingesnis už ankstyvo vakaro eitynes, o atributikos gražinimas buvo privalomos visos budėjimo procedūros elementas.

REKLAMA

Kai raiščių gražinimo misija tekdavo man, aš tiesiog kantriai laukdavau 11-o autobuso. Įteikęs raiščius milicininkui, likimo neerzindavau, ir į civilizuotas vietas grįždavau Olandų gatve – o tai yra geri keli papildomi kilometrai.

Londono policija draugovininkus – jie juos vadina specialiais konstebliais – vilioja gerokai tobuliau nei sovietų VRM. Skelbime pirmasis sakinys teigė – savanoriai konstebliai gauna tokią pačią uniformą ir "jėgą", kaip ir tikri policininkai. O uniforma yra labai svarbi socialinės mimikrijos funkcija. Vienas dalykas yra trinktelti nosin akiniuočiui su kvailu raudonu raiščiu (jei būčiau chuliganas, tokiam juokingam subjektui parodyti jo vietą vadinčiau chuligano garbės reikalu), ir visiškai kitas – užpulti uniformuotą pareigūną.

REKLAMA

Žinoma, uniforma tebelieka svarbiu veiksniu tik buvusiose imperijose. Mes, tik pretendavę į imperiją, pagarbos uniformai nebejaučiame. O britai – jaučia. Ir uniformų kultą diegia nuo mažens. Tereikia pažiūrėti kaip atrodo pievelė šalia Gamtos muziejaus, kai ten sugula kelių mokyklų mokiniai, išvarginti ką tik gautos intensyvios mokslo porcijos. Atrodo, kad ilsisi margaspalviai baroko laikų armijos būriai – visi aprėdyti skirtingų spalvų švarkais, kepurėmis ir kojinėmis. Išaugę buvę mokyklinukai ir studentai irgi išlaiko uniformos elementą – mokyklos kaklaraištį. Londone uniformos mirga visur – pragmatiškai kariuomenei perėjus prie slepiamosios spalvos drabužių, britai atsigriebia rengdami gatvėse stovinčių automobilių prižiūrėtojus. Aš jau mačiau trijų tipų uniformas – Čelsėje nekenčiami baudų rašinėtojai aprengti kaip šveicoriaus ir policininko mišinys, Vestminsteryje jie panašūs į specialaus antiteroristinio dalinio karius, o Islingtone, šiek tiek bohemiškame rajone, jie atrodo kaip kairuoliški dėstytojai – su žaliais apdribusiais megztiniais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Neradau statistikos, bet manau, kad savanorių draugovininkų Londone netrūksta. Jie gauna ne tik 16-os privalomų valandų per mėnesį nuotykius ir uniformą. Jie gauną pinigų užkandai, priemoką batams, padengia kelionės kaštus. Dažniausiai draugovininkams tenka prižiūrėti masinius renginius ir demonstracijas. Štai atsakymas, iš kur Londone, kai prireikia apsaugoti palestiniečių protesto maršą ar prižiūrėti Londono maratono prieigas, atsiranda nesuskaičiuojamos policininkų minios. Taip pat šiek tiek paaiškėja, kodėl dalis Londono policininkų yra demonstratyviai nejudrūs, stori ir draugiškai plepūs.

Bet viskas gali būti ir kitaip – išplėštame laikraščio puslapyje buvo ir plaukų persodinimo klinikos reklama. O mano drūtajam pakeleiviui viršugalvis švietė lyg vienuolio tonzūra.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų