Ernestas Parulskis

Spalio mėnesį Londone buvo (kai kurios parodos veikia ir dabar) net septynios šiuolaikinio lietuviško meno pozicijos. Pagal turinį jos yra beveik idealios – man tetrūksta vieno žanro, kad galėčiau pasakyti – na, dabar jau galima pradėti veikti ką nors rimčiau. Geras startas padarytas. Reitingai O kodėl džiugina lietuviško meno buvimas būtent Londone? Kodėl reikia mažiau džiaugtis, jei jis atsiranda Berlyne ar Paryžiuje? Na, džiaugtis reikia visuomet, bet atsiradimu Londone – ypač.

Kai prieš mėnesį "Mūzų malūne" perskaičiau Ramūno Gerbutavičiaus apžvalgos apie Jurbarke vykusio literatūros forumo "Šiaurės vasara" dalį, skirtą vertėjos Gabrielės Gailiūtės pranešimui, pritariamai palinksėjau. Aš Jurbarke šią vasarą nebuvau, konteksto nežinau, o R. Gerbutavičius girdėtą pranešimą perpasakojo vienu sakiniu, kuris yra toks - anot Gailiūtės, lietuvių literatūra yra prasta, todėl galbūt vertėtų labiau remti ir skatinti kur kas geresnių užsienio rašytojų kūrinių vertimą.

Kad Londonas yra Vilnius supratau, kai vieną dieną nuėjau apžiūrėti Battersea elektrinės. Ėjau ne vien tam, kad savo akimis pamatyčiau "Pink Floyd" 1977 metų albumo "Animals" viršelį realybėje – nors būtent tuomet šis milžiniškas keturių kaminų pastatas tapo kultiniu. 1933 metais pastatyta elektrinė ir be "Pink Floyd" stumtelėjimo verta ekskursijos – ji yra didžiausias iš plytų sumūrytas pastatas Europoje.

Dailės studentų magistrinių darbų peržiūros sistemiškai vienodos ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir Londone: tos pačios salės su egoistiškai kruopščiai sukabintais ar pastatytais kūriniais, pasieniais slankiojančiais įtariais giminaičiais su gėlių puokštėmis, jų demonstratyviai nematantys studentai, o viską jungia atsargios šventės atmosfera – mokslai lyg ir baigėsi, mes – profesionalai, valio. Bet - būtų gerai susiorganizuoti kokių nors pajamų.

Kai į džimailą įkrito prenumeratos laiškas, siūlantis nedelsti ir veltui nueiti didžiausią Europoje antikvariato mugę, nedelsiau. Pirma – įdomu, antra – sutaupau 15 svarų už bilietus. Tereikėjo atsispausdinti kvietimą ir susirasti tinkamą autobusą. Būtent autobusą, nes mugės organizatoriai nemokamus kvietimus siuntinėjo ne šiaip - akciją inicijavo Londono metro streikas. O šitas miestas yra toks – jei neveikia metro, antikvariato mugė, net ir pati didžiausia, žlunga.

Muzikantas atsargiai padėjo instrumentą šalia kojų, kostelėjo ir prabilo: - Žmonės gerieji. Šiandien mano dukra paklausė – "tėti, ar ant mūsų kalėdinio stalo bus daug skanumynų?". Aš jai atsakiau – "nežinau, brangioji. Jei pavyks parduoti kelias kompaktines plokšteles, tai tikrai bus ir saldumynų, ir gerų dovanų". Muzikantas mostelėjo ranka, parodydamas, kur guli kompaktai, ir žvaliai užbaigė savo raudą: - Mielieji, nedarykite iš manęs melagio, ir nusipirkite mūsų ansamblio įrašus.

Kai rytinės BBC laidos vedėjas savo svečią Michaelį A. Barimo pristatė kaip pasaulio muzikinio švilpimo čempioną, aš buvau įsitikinęs, kad jis yra britas. Ir galiu pasiteisinti (o teisintis tenka, nes spėjimas buvo klaidingas – tas Michaelis yra amerikonas, 1999 metais laimėjęs Tūkstantmečio švilpavimo čempionatą Edmontone, po triumfo metė šį sportą ir Londone atsirado reklamuodamas savo plokštelę, į kurią jis prišvilpavo kanarėlių švilpesių.) – britai mėgsta švilpauti.

Kai autobuse priešais mane sėdintis drūtas vyriškis staigiu judesiu išplėšė puslapį iš nemokamai dalinamo laikraščio, atlikau greitą vizualią dedukciją. Nors tą akimirką detektyvinių romanų žargonu švaistytis neturėjau teisės: sudėtingai dedukuoti nereikėjo, nes tą patį laikraštį laikiau rankose, o į ką konkrečiai stebeilijosi laikraščių plėšytojas, puikiai mačiau per jo petį. Dideliame skelbime buvo parašyta "Last night DJ saved my life". Nesunkiai jį susiradau saviškiame egzemplioriuje.

Kai perskaičiau, kad Kalifornijos pramoginis muziejus "Hearst Castle" gražins Holokausto metu žuvusių žydų palikuoniams du Italijos renesanso paveikslus, prisiminiau, kad apie Hearsto pilį skaičiau sename Umberto Eco straipsnyje "Kelionė į hiperrealybę". 1975 metais tuomet dar ne beletristas, o tik mokslininkas susiorganizavo šaunią kelionę – per JAV Vakarų pakrantės vaškinių figūrų muziejus, šviežiai pastatytas tvirtoves, kaubojų miestelius ir Disneilendą.

Kai įtūžęs nusprendžiau padaryti pertrauką, pasičiupau apyšviežį „Esquire“ žurnalą ir rūsčiai pradėjau nagrinėti atvartą, pavadintą „Ateitimi“. Ten buvo dailiai sumaketuota chronologinė lentelė apie tai, kas mūsų laukia pramogų technologijose. Nuo dabar iki 2020 metų. Ateitį spėliojo gera dešimtis pramogų verslo mokslininkų, analitikų, specialistų ir šiaip ekspertų, kuriuos nusamdė „Nils Mueller Communications“ bendrovė. Žinovai sudarė tris galimus civilizacinius scenarijus.

Trys yra minimaliai kritinė riba, kada galima daryti apibendrinimus. Bent tokios taisyklės egzistuoja mano sociologinių apklausų visatoje. Todėl, aplankęs tris Londono muzikos klubus, drąsiai teigiu – renginių struktūra juose yra vienoda. Veiksmas prasideda apie 19 valandą, beveik tuo pačiu laiku, kaip ir parašyta biliete.

Kai praėjusį antradienį „Gmail“ pašto paslauga trims valandoms pasišalino iš interneto, aš liūdnai baksnojau naršyklės perkrovimo mygtuką, nuolankiai perskaitydavau pasiūlymą „pabandyti dar kartą po 30 sekundžių“ ir skaičiavau galimus nuostolius. Pakvietimą į „Gmail'ą“ gavau 2004 metais spalį, tad net ir nesiųsdamas filmų, pasiėmiau iš „Google“ serverių beveik trisdešimt gigabaitų – tiek sveria maždaug 10 000 laiškų.

Štai jau lygiai dešimtmetis, kai vasario viduryje galiu nerašyti jokių tekstų, o tik rinkti copy / paste kombinacijas. Kažkaip viskas sutapo – šiemet vyko 10-oji Vilniaus knygų mugė, o aš su draugais prieš dešimtmetį pradėjome leisti žurnalą apie skaitmeninį pasaulį.

Mėnraštyje "Naujasis Židinys" yra skiltis "Dienoraštis", kurioje įvairūs žmonės, redakcijos paprašyti, parašo maždaug 11 000 ženklų tekstą, kuris yra arba realus dienoraštis, arba jo imitacija. Aš suimitavau. Imitacija buvo publikuota "Židinyje" gruodžio mėnesį. Miegas Spalio pabaiga. Kontoroje beveik dvidešimt minučių stebėjome miegantį bendradarbį. Veiksmą jis atliko primityviai – priglaudė galvą prie sienos ir tiek.

Neseniai atlikau vilniečių sociologinę apklausą. Klausimas buvo toks: „Jei turėtumėte neribotas finansines galimybes, kur gyventumėte – bute ar nuosavame name?“ 30 procentų kategoriškai pasirinko butus, kiti – namus arba kompromisinį variantą – butą ir sodybą. Beje, iš apklaustųjų keli procentai jau turėjo savo namus priemiestyje. Pamatęs rezultatus suvokiau, kokia emocinė disharmonija tvyro Vilniuje – beveik visi gyventojai nekenčia miesto, kuriame gyvena.

Trečiadienį penktasis Meno rinkos agentūros surengtas aukcionas (nuo šiol jie vadinsis Vilniaus aukcionais) buvo skirtas bukinistikai, kartografijai, autografams bei dar kelių žanrų spausdintoms senienoms. Šis aukcionas vėl įrodė, kad pastovus Lietuvos meno ir senienų rinkos civilizavimas – šį procesą netgi pavadinčiau švietimu – duoda atitinkamus rezultatus. Knygų aukcione akcentuočiau du gal ir nežymius, bet svarbius įvykius. Varžytuvėms artėjant į pabaigą, vedėja paskelbė, kad lotas Nr.

„Meno rinkos agentūra“, rytoj (lapkričio 12-ą) rengianti penktą aukcioną, apsuko sąlyginį ratą beveik neegzistuojančioje Lietuvos senienų ir dailės rinkoje, nes pirmasis šiuolaikinės Lietuvos aukcionas, kaip ir rytoj įvyksiantis, taip pat buvo skirtas knygomis. Man niekaip nepavyko prisiminti, kada ir kur Vilniuje įvyko tos pirmosios varžytuvės.

Beveik neegzistuojančios dailės rinkos derintojai trečiadienį (rugsėjo 17) surengė IV-ą Dailės kūrinių aukcioną ir drąsiai planuoja kitus aukcionus. Meno rinkos agentūros, Tolerancijos centro salėje surengusios ketvirtąjį dailės kūrinių aukcioną, nebereikia nei drąsinti, nei guosti, nei girti, nei peikti.

Kai vakar išgirdau, po to pamačiau, dar vėliau – dar kartą pamačiau (video medžiaga čia ir čia) kaip drūtas krepšininkas žaloja mano žurnalistę, kuriam laikui praradau sugebėjimą analizuoti. Kaip bebūtų, aštuonmetėje mūsų portalo istorijoje tai pirmasis smurto prieš žurnalistą atvejis. Mes nebuvome tam pasiruošę.

Aš rašau šykščiai – kiekvieną minimalų pamatytą, išgirstą ar perskaitytą daiktą stengiuosi ištempti iki kelių tūkstančių ženklų ir šitaip užpildyti „Miesto legendų“ rubriką. Bet štai teksto atidavimo laikas artėja, aš karštligiškai vartau užrašų knygutę ir randu tik visiškai niekingus fragmentus, jų niekaip nepaversiu istorija su įžanga, pabaiga ir moralu. Vasara... Kojos ir kojinės Sutinku gatvėje savo buvusį darbuotoją.

Šią istoriją man papasakojo bičiulis – na, iš tikro išgirdau jos prologą, o epilogą sužinojau iš kitų žmonių. Kodėl ją dabar prisiminiau? Tik dėl joje slypinčio akivaizdaus moralo: „Aš palūžau per savo trisdešimtąjį gimtadienį. Tuo metu dirbau su vienu žaibiškai išpopuliarėjusiu dainininku, tarkim, Juozu.

Pinigai keičia žmones. Šis banalus teiginys visiškai pasiteisina tyrinėjant pirmadienį (balandžio 7) „Akademijos“ galerijoje atidarytą Giedriaus Jonaičio „Muziejų“ – juk po to, kai jam teko sukurti atkurtos valstybės banknotus, jo kūryba gerokai transformavosi.

Ši Vilniaus legenda (kaip ir visų legendų, jos ištakos taip pat reikėtų ieškoti realybėje) pasakoja apie tai, kaip išorinio pasaulio perfekcionizmo siekis sutraiško individą. Žinoma, kai kurie cinikai istoriją apie pralaimėtą V.Z. kovą su restoranu gali pavadinti ištęstu pasiaiškinimu dėl girtavimo darbo metu. V. Z. nebuvo išrankus gurmanas, bet pavalgyti mėgo. Dar labiau jis mėgo valgyti tose vietose, kur jautėsi smagiai.

Padėtis apgailėtina. Žmonės miniomis plūsta skųstis, interneto psichologams rašo ilgiausius laiškus, gatvėse vaikšto prisispaudę prie namų fasadų ir atsargiai dairosi. Jie nebemato, kas yra kas pagal socialinės hierarchijos pakopas. Nebemato tiesiogiai. Kaip buvo seniau? Prieš Antrąjį pasaulinį karą? Kostiumo, laikrodžio ir dviračio savininkas be išlygų patekdavo į pasiturinčiųjų kategoriją. O sovietmečiu? 1979 metais mokiniai, mūvintys džinsus, atrodė lyg astronautai.

Pavadinime vaizdo kūrimo programa „Adobe Photoshop“ kabutėse atsirado ne todėl, kad ji lyg ir neteisėtai sulietuvinta, o sąmoningai, todėl, kad šio menininko fotografijose fotošopo nėra. A. Griškevičius realybę modifikuoja savo reikmėms tik tapyboje, o savo fotografijose paradoksalias situacijas kuria realybėje. Jei A. Griškevičiui reikia, kad akmuo nuotraukoje taptų balionu, jis gauna keltuvą, kuris pakelia luitą. Pakelia taip, kad drąsi mergaitė po juo jaustųsi saugiai.

Kartą apsižiūrėjęs, kad per trumpas tinklo laidas neleidžia komfortiškai stumdyti kompiuterio (ir nekalbėkit man, susimildami, apie bevieles technologijas), nuvažiavau į didelę kompiuterinės įrangos parduotuvę pirkti „tinklas-tinklas“ adapterio.

Man patinka spaudos kioskai. Jeigu būčiau tikras rašytojas, sukurčiau metaforą apie „mieste išbarstytus pažadų langus, panašius į vaikystėje atidaromus uždraustus stalčius“, bet būdamas egoistiškas vartotojas tiesiog konstatuoju: kioskai yra gana patogus operatyvaus riboto apsipirkimo taškas, o žavesio lietuviškiems spaudos kioskams suteikia jau keli dešimtmečiai nesikeičianti architektūra ir prekiavimo principas.

Tai prasidėjo gerokai anksčiau, nei dabar atrodo. Prieš penkerius metus „Soros International House“ anglų kalbos kursuose dėstytoja sugalvojo mums eilinę, ir, jai atrodė, smagią užduotį. Kadangi buvome pradedančiųjų kategorijos (III lygis, prasideda darbas su veiksmažodžių laikais), užduotis nebuvo sunki – susiskirstyti grupelėmis ir, taikant Simple Present, Present Continuous, Simple Past bei Past Continuous laikus, pakalbėti apie savo laisvalaikį.

Aš gyvenu maždaug ketvirtajame dešimtmetyje pastatyme name. Kadangi namas yra Vilniuje, jį pastatė lenkai (arba – statistinės teisybės dėlei – statybininkų komanda, kurioje buvo 50 procentų lenkų, 36 procentai žydų, likę – rusai, baltarusiai ir lietuviai). Namo architektūra nėra išraiškinga – poprastė funkcionalizmo imitacija.

Ar turite šio bei to, verto investicijų? O kiek tai - "šis bei tas"? Prisimenu smagų turto apibūdinimą: "Jis nebežino, kiek turi pinigų su... tikslumu". Toliau - kiekvienam savas lygis. Vietoj taškų galima įrašyti "cento", "lito", "šimtų litų". Jei primiršote kokius 300 litų, vadinasi, esate hipotetinis smulkus investuotojas. Tarkime, su 30-40 tūkst. "laisvų" litų.

Taip viskas ir atsitinka. Aš norėjau pasakyti - daromos išvados. Trys pesimistiniai finansų analitikai Douglas Cliggottas, Edas Kerschneris, Tomas Galvinas (tokios pavardės tikrai yra) sugebėjo savo pranašystėmis per kelias dienas katastrofiškai nusmukdyti NASDAQ indeksą.

Prisipažįstu - “Omnitel Laiko” skaitytojai man atsiuntė daug literatūrinių svetainių adresų. Aš jas patikrinau, bet juk patys suprantate - vasara, karštis… Aš nebeskaitau net detektyvų - dar įmanomas intelektinis veiksmas: garsiai šnopuojant žiūrėti TV. Arba nuvažiuoti į Trakus. Nesuprantami policininkai Šiame miestelyje kažkodėl nebuvau penkerius metus.

Hosana! Šventė tinklo literatūros pasaulyje! Ne, ir ne šitaip - šventė toje struktūroje, kuri skelbiasi, kad apžvelgs visą literatūrą, parašytą lietuviškai ir randamą internete. Nieko sau konstrukcija? O džiaugsmas štai koks - “Literatūrinės sofos” administratoriai, prieš mėnesį pasiskelbę, kad šį kartą tikrai sutvarkys literatūrinius reikalus, pradėjo dirbti. Skyrelyje “Gausybė literatūrinių nuorodų” didingai švyti pirmoji, kviečianti paskaityti detektyvus.