REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai rytinės BBC laidos vedėjas savo svečią Michaelį A. Barimo pristatė kaip pasaulio muzikinio švilpimo čempioną, aš buvau įsitikinęs, kad jis yra britas.

REKLAMA
REKLAMA

Ir galiu pasiteisinti (o teisintis tenka, nes spėjimas buvo klaidingas – tas Michaelis yra amerikonas, 1999 metais laimėjęs Tūkstantmečio švilpavimo čempionatą Edmontone, po triumfo metė šį sportą ir Londone atsirado reklamuodamas savo plokštelę, į kurią jis prišvilpavo kanarėlių švilpesių.) – britai mėgsta švilpauti. Ir tik Londone taip dažnai kur nors gatvės gale, parduotuvėje prie ausies ar autobuso salone pasigirsta meistriška trelė. Man suveikė analogija su krepšiniu – kadangi lietuviai visur, kur tik gali, žaidžia gana keistą ir dirbtinį žaidimą ir bežaisdami laimi krepšinio taures, tai ir britai, išsitreniravę gatvėse, galėjo prisišvilpauti iki pasaulio čempiono vardo. BBC vedėjas net pabandė duetu pašvilpauti su čempionu – pavyko gana šauniai.

REKLAMA

Šauniai švilpauja ir britų statybininkai. Kad žemiau esančiame bute dirba būtent britai, o ne emigrantai, supratau lengvai – na kas gali taip ilgai, skaniai ir kruopščiai keikti "fucking" idiotą, kuris išsireikalavo, kad darbai prasidėtų ne septintą, o aštuntą ryto. Beje - tas idiotas esu aš.

Beveik pusė Londono pastatyta karalienės Viktorijos laikais (ji valdė 64-ius XIX amžiaus metus, tad laiko statyboms turėjo), ir garso pralaidumas juose tobulas. Viktorijietiški Lazdynai, kuriuose gyvenu – palei upę į vakarus nuo centro – buvo skirti tuometinei žemutinei viduriniajai klasei ir bohemai. Vilniuje tokius namus dabar vadina sublokuotais kotedžais – atskiras įėjimas, trys, keturi arba penki labai siauri, dviejų arba trijų langų pločio aukštai. Prie galinio fasado – taip pat siauras sklypas gėlėms, porai vaismedžių ir daržovėms. Prie upės juos statė todėl, kad Temzė buvo patogiausia transporto priemonė. Po šimtmečio viskas pasikeitė – kvadratinis metras pabrango, žemutinė vidurinė klasė nuskurdo ir jos atstovų stipriai padaugėjo, todėl mano name yra dvidešimt butų. Nors kai kas dar "laiko klasę" – visiškai šalia, identiškoje laiptinėje vietoj dvidešimties vidinio telefono mygtukų išdidžiai pūpso vienas skambutis – ten visus penkis aukštus užima vienas butas. Perdarant senuosius gigantus į smulkius būstus, pertvaras statė tokias pačias, kaip ir aukštų perdangas – viskas iš medžio. Dabar, darant remontus, jos dar skardesnės – iš gipso ir kartono. Todėl aš girdžiu kiekvieną statybininkų žodį, ir kiekvienas iš jų – puikus anglų kalbos egzempliorius.

REKLAMA
REKLAMA

Statybininkai užsirūstino po pirmo sausio savaitgalio. Apie artėjantį remontą mums pranešė garsai iš ilgą laiką tuščiai tūnojusio apatinio buto. Kelias dienas prieš 2008-ųjų Kalėdas vyko linksmas projekto derinimas, išgirdome kelis plaktuko smūgius, o vieną popietę bendro koridoriaus kilimą užklojo kartono gabalai. Aš esu sąlyginai patyręs remontininkas – du kartus remontą dariau namuose, tris kartus – savo kontoroje, ir daugybę kartų gyvenau ir dirbau svetimų remontų auroje. Todėl skaičiavau paprastai: plotas nedidelis, kaip ir mūsų buto – 40 kvadratinių metrų. Golfo srovės išlepintiems anglams vandentiekis ir kanalizacija irgi nekelia didelių rūpesčių – tiesiog keli vamzdžiai išorinėje sienoje. Su šiuo Lietuvai sudėtingu ir brangiu darbų frontu čia problemų nėra. Kaip nėra bėdų su šiltinimu, sandarinimu, vėdinimu, langais. "Du mėnesius teks pakentėti", tariau sausio pradžioje. "Padarys per pusantro", nusprendžiau šeštadienio rytą, negailestingai pabudęs nuo kelių išorinių veiksmų – garso, vibracijos ir tinko gabaliuko, įkritusio į akiniais neapsaugotą – aš juk miegojau – akį. Remontininkai griovė pertvaras. Mums atrodė, kad jie griauna ir mūsų buto pertvaras. Medinės Londono namų aukštų perdangos vis tik labai judrios. Kai šventėme Velykas – irgi viktorijietiškame bute – aš pirmą kartą realybėje pamačiau posakio apie šokinėjančius stalus iliustraciją. Kai prasidėjo šokiai, sėdintiems prie stalo nejudriems tinginiams teko gaudyti virstančias taures. Kaimynams judančios lubos problemų nesukėlė – jie tik paprašė patylinti muziką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Man pavyko trumpam numalšinti britų proletariato darbinį entuziazmą pasiskundus buto savininkei. Mano ultimatumas buvo toks – darbo dienomis viskas prasideda nuo aštuonių, o savaitgaliais darbai neturi vykti. Viskas suveikė penkiasdešimčia procentų – šiokiadieniais pirmuosius smūgius, o vėliau – perforatorių, grąžtų, šlifavimo garsus išgirsdavome lygiai aštuntą – atrodė, lyg įsitaisėme žadintuvą. Už šią dalinę pergalę gavau "fucking idioto" titulą. O šeštadienius mes pralaimėjome – jie, pasirodo, turi teisę dirbti – iki trečios valandos.

REKLAMA

Londono butų savininkams tas papildomas šeštadienis turbūt labai svarbus. Čia, britiško remonto okupacijoje, supratau, kad ideali režisieriaus Jimo Jarrmuscho formulė, kažkada atskleista dainininkui Tomui Waitsui, labiau naudinga idealioje aplinkoje, nei realybėje. Anot J. Jarrmuscho, iš trijų dalykų – "pigiai, greitai, gerai" – galima rinktis tik du: jei nori pigiai ir gerai, bus ilgai. Jei gerai ir greitai – bus brangu. Jei pigiai ir greitai – bus blogai. Versdami remontininkus dirbti šeštadieniais, investuotojai mano, kad pasirinko formulę "Gerai, greitai ir brangiai". Kad brangu, tiesa: aš suskaičiavau – kasdien apatiniame bute dirba keturi žmonės, šeštadieniais du – toks senukas su pastoviai nustebusiu pagalbininku-paaugliu. Jiems per mėnesį reikia sumokėti kokius 10 000 svarų. Bet tai nėra "greitai". Remontas jau trunka beveik penkis mėnesius. Ką tiek ilgai veikti tokioje nedidukėje teritorijoje? Aš suprasčiau, jei remontininkai tinginiautų. Bet ne – aš kasdien prie kompiuterio sėdžiu iki dvyliktos. Jie dirba. Kai pusę penkių grįžtu iš mokslų, jie dar dirba. Aš nemanau, kad statybininkai vien man rengia fiktyvaus darbo spektaklį – su įrašytais blerbimo, dūzgimo, šiūravimo, kalimo garsais. Su radiju, padainavimais, pašvilpavimais ir smulkiais pasibarimais. Ne, jie sąžiningai jau penkis mėnesius remontuoja keturiasdešimt kvadratinių metrų. Paralelinius darbo rezultatus jaučia visa laiptinė – du kartus sugadintas ir sutaisytas liftas. Trečią kartą jo jau nebetaisė. Tuomet jie neužsandarino vamzdžio ir per naktį pliaupęs vanduo sugadino lifto instaliaciją. Tai buvo antras neprižiūrėtos stichijos siautėjimas. Jis baigėsi gana sėkmingai – namas tik neteko jau minėto lifto, o koridoriaus lubose nukrito kvadratinis metras tinko (tuomet ir pamačiau, kad perdangos – medinės). O pirmą kartą jie užliejo butą. Aš girdėjau, kaip naktį vargšai iš šlampančio buto beldėsi į duris. Iš pradžių mandagiai beldė specialiu plaktuku, po to, dėl viso pikto daužė duris kumščiu. Ko belstis? Ko daužytis? Mano dėka jie ateis tik aštuntą valandą. Šiame kontekste pradedu abejoti, ar investuotojai iš J. Jarrmuscho formulės gaus poziciją "gerai".

REKLAMA

Žvilgteliu į laikrodį. Tuoj prasidės pamokos, tad laikas keliauti. Apačioje – keista tyla. Bet neilgam. Kažkuris susikaupia ir virtuoziškai pradeda švilpti pirmą "ABBA" dainos "I have a dream" posmą.

Aš patikrinu, ar krepšyje yra visi reikalingi daiktai. Užtrenkiu duris. Švilpautojo solo partija priartėjo iki eilučių:

"I believe in angels

When I know the time is right for me...".

Dėl viso pikto spusteliu lifto mygtuką. Mechanizmai rūsčiai ignoruoja mano kvietimą. Tuoj prasidės priedainis. Ir daininga britų siela neatlaiko. Tenoriukas pasičiumpa švilpaujamą melodiją visa gerkle, užtraukdamas " I'll cross the stream...". Išeinu į krantinę, kur jau baigė žydėti medžiai-tulpės (neseniai sužinojau, kad tai – magnolijos), o už nugaros nugriaudėjo didingas keturių balsų finalas: "... I have a dream!".

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų