Šią istoriją man papasakojo bičiulis – na, iš tikro išgirdau jos prologą, o epilogą sužinojau iš kitų žmonių. Kodėl ją dabar prisiminiau? Tik dėl joje slypinčio akivaizdaus moralo:
„Aš palūžau per savo trisdešimtąjį gimtadienį. Tuo metu dirbau su vienu žaibiškai išpopuliarėjusiu dainininku, tarkim, Juozu. Aplinkiniams sakydavau, kad esu jo vadybininkas, nors man tereikėjo atlikti primityvius ir rutininius veiksmus, kuriuos galėjo daryti bet kas, mokantis naudotis „eksceliu“, turintis telefoną ir žinantis, kur reikia skambinti.
Bet ne nuobodulys man įvarė depresiją – vadovauti dainininkams linksma ir lengva, – o mano draugai, susirinkę į mano paties šventę. Kur dingo tradicijos? Kodėl niekas nebelaido netaktiškų juokelių, nekimba prie netekėjusių (ir ištekėjusių taip pat) merginų, kodėl vienas ar du silpniausieji nebenusigeria ypač smarkiai ir nesuteikia smagių pokalbių temų dar keliems mėnesiams? Kodėl niekas, kartais lengvai, kartais šiurkščiai (kai suabejojama heteroseksualumu) nebeklausinėja apie mano paties mariažinius planus? Per visą vakarą – vienintelės temos: „O Juozas ką?“, „o Juozas kaip?“, „o Juozas kodėl?“, „o Juozas kur?“... Po kelių valandų, prisipažinsiu, ištiko isterija. Pradėjau šaukti, kad tai mano gimtadienis, kad visi yra kiaulės, kad joms (jiems) neįdomus šiaip žmogus. Visus išvariau ir, atrodo, trumpai vyriškai (bet graudžiai) paverkiau.
Rytojui išaušus pradėjau rinkti informaciją ir po kelių dieną pasibeldžiau į rekomenduotos personalo paieškos agentūros duris. Jaučiausi tvirtai, nes mano susiformuotas užnugaris buvo labai stiprus: du aukštieji (vadybos – vakarinis), anglų ir rusų – laisvai, kompiuteris – laisvai, praktinio darbo visose grandyse – jūra, bendravimas – tobulas, konformizmo ir storaodiškumo lygmuo irgi aukštas. Aš norėjau ramaus samdinio darbo su keliais pavaldiniais ir su 7.600 į rankas. Aš galėjau būsimam darbdaviui garantuoti, kad tai ne alga, o visiškai nerizikinga ir labai rentabili investicija.
Kaip elgtis įdarbinimo agentūrose – nežinojau. Anksčiau visi darbai mane susirasdavo patys. Žinoma, prieš keliaudamas į pokalbį perskaičiau pora juokingų knygų su patarimais, kaip elgtis. Supratęs, kad jos skirtos žmogui, kuris nieko nemoka, yra tinginys, nemėgsta praustis, neprižiūri dantų, visuomet vaikšto su nudrengtais drabužiais ir nešvariais batais, raudonuoja, prakaituoja, meluoja, nekoordinuoja judesių, nemoka rišliai kalbėti ir už visa tai nori gauti daugiau, nei kažkodėl jam mokėjo anksčiau, įsidarbinimo teorija daugiau nebesidomėjau.
Juk aš galėjau kalbėtis su bet kuo apie bet ką. Jaučiausi stiprus, todėl visiškai nesutrikau, kai Pilies (ar Didžiosios? Vis painioju, kur kuri baigiasi ir prasideda) gatvės name, užlipęs į palėpės aukštą ir patekęs į nurodytą kabinetą, išgirdau klausimą:
– Kokia buvo jūsų mėgstamiausia knyga vaikystėje?
Mano skaitymo įpročiais susidomėjo maždaug penkiasdešimties metų vyriškis. Jo šviesiai rudi plaukai po truputį lipo link pakaušio, akys pro vos prieš metus buvusius madingus akinius žvelgė smalsiai, bet ypatingo guvumo jose nesimatė. Aišku, galėjau ir klysti. Prieš atsakydamas kelias sekundes pasvarsčiau ir nusprendžiau patikslinti klausimą:
– O kurią amžiaus ribą turite omenyje? Aš ir dabar kartais pasijuntu vaiku (tai, žinoma, grynas melas).
Akiniuotis nemaloniai sukikeno ir prisistatė:
– Aš esu Povilas Ž., ant stalo turiu jūsų bylą, jos dar nevarčiau ir, jei sužinosiu pavadinimą knygos, kurią iki 14–15 metų su malonumu skaitėte kelis ar net keliolika kartų, aš, taip ir neatsivertęs bylos, pasakysiu, kokio darbo jūs norite, ar turiu tokį ir ar jį gausite. Tinka?
Ką gi – iššūkiai, ypač planuoti, man patinka, todėl nedelsdamas atsakiau:
– „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“.
– Skaitėt adaptuotą leidimą ar solidesnę knygą?
- Skaičiau tokią storą mėlyną knygą, kurioje buvo sudėtos trys knygos apie Karlsoną.
– Kokia mėgstamiausia frazė, kurią dažniausiai cituodavote?
– Tai ne frazė, o situacija. Kai tik kas nors iš manęs reikalaudavo kategoriško atsakymo – „taip arba ne“, „juoda ar balta“, „draugas ar priešas“, visuomet papasakodavau epizodą iš knygos: freken Bok spaudžia Karlsoną nedelsiant atsakyti – jis ar ne jis iškrėtė kažkokią kiaulystę. Karlsonas auklei bando įrodyti, kad ne visada galima atsakyti tiesmukai. Savo teisumą jis įrodo klausimu, o į jį freken Bok turi atsakyti „taip“ arba „ne“: „Ar tu jau lioveisi gurkšnoti konjaką rytais“?
Povilas Ž. istorijos išklausė užsimerkęs. Vėliau pratarė.
– Taip, tai yra puikus europietiškas koanas.
– Bet ką čia aš... Užsisvajojau. – Povilas Ž. energingai pastumdė mano bylą stalo paviršiumi. – Mano išvada tokia: jūs norite darbo, kuris nėra labai atsakingas, bet su tam tikra įtampa. Labiau norėtumėt dirbti vienas, bet sutiktumėt ir vadovauti keliems žmonėms. Jei jus vertins ir gerbs, dirbsite kaip jautis ir kokius 5–6 metus būsite visiškai lojalus. Norėtumėt, kad jums mokėtų 7–8 tūkstančius per mėnesį. Jei viskas teisingai, tokį darbą jums turiu. Štai pasiūlymas.
Povilas Ž. ištiesė man aplanką, jo kampe solidžiai juodavo tik specialistams žinomos, bet labai įtakingos bendrovės logotipas.
– Taip, viskas tinka, – atsakiau ir nesklaidydamas padėjau pasiūlymą šalia taip ir neatverstos savo bylos.
Povilas patenkintas sumirksėjo:
– Gražus gestas. Beje, labai dėkoju, kad nepasakėte „tai čia toks būrimas knygomis?“ Jūs net neįsivaizduojate, kiek žmonių nežino, kad pirmas į galvą šovęs pokštas ateina ir į visas kitas galvas. Na, kadangi darbai sėkmingai baigėsi, mes abu gavom, ko norėjom, galit klausinėti. Juk jums smalsu?
Man nebuvo smalsu, bet mačiau, kad senukas nori išsipasakoti, todėl linktelėjau.
– Žinot, aš su personalu dirbu dar nuo tų laikų, kai juos vadino kadrais. Personalo problema egzistavo visuomet, net ir sovietiniais laikais. Ir tada, ir dabar mums, atrankininkams, reikia nukreipti kandidatą tiksliai į tą vietą, kurioje jis duotų naudos darbdaviui ir pats būtų patenkintas. Atrodo – paprasta? Neeeee... Šiek tiek per daug pinigų, ir surastas netinkamas žmogus nebedirba. Per mažai valdžios, ir potencialus vadovas puola į depresiją. Aš per kelias dešimtis metų sukūriau daug sistemų ir radau vieną nepažeidžiamą algoritmą – skaitymas formuoja asmenybę. O dar tiksliau – skaitymo įpročiai. Aš galiu rasti darbą ne tik intelektualui – beje, jam tai padaryti sunkiausia. Pavyzdžiui, aš radau poziciją žmogui, kuris skaitė tik SMS pranešimus – ir visi patenkinti. Aš net įtaisiau merginą, kuri skaitė tik savo pačios įrašus savo tinklarašty – ji net svetimų komentarų neskaitydavo...
Aš nuoširdžiai nustebau:
– Ir kur ji dirba?
– Vienai įmonei reikėjo ypač griežtos sekretorės. Bet aš ne apie tuos, kurie neskaito. Knygų algoritmą ypač sėkmingai taikau, kai dirbu su penkiatūkstantininkais. Juk žinote, kad Vilniuje šiandien 5.000 litų yra lūžio riba apyjauniems specialistams? Sugebi atidirbti penkis, eini aukštyn. Nesugebi – krenti į valstybės biudžeto lygį... Taigi, penkiatūkstantininkai visuomet skaitė. Ar skaito dabar – nesvarbu. Bet mano tyrimai rodo, kad vaikystės mėgstamiausia knyga lemia ateities karjerą...
Aš krenkštelėjau. Povilas Ž. nutilo.
– Turbūt būsiu visiškai banalus, bet juk iš patirties jau žinot, kokia vaikystės knyga yra svarbiausia karjerai?
Paklausiau ir pajutau, kad Povilas Ž. nusivylė. Priekaištingai žvilgtelėjęs, prabilo:
– O kas yra sėkminga karjera? Didelė alga? Azartas? Iššūkiai? Nužudyti žmonės? Rami senatvė? Darbas kaip hobis? Ne bendradarbiai, o draugai? Sėkmingos karjeros kriterijaus nėra. Vaikystės literatūra lemia ne sėkmę, o kryptį, kurios laikantis mirties patale bus galima ištarti „gyvenimas buvo geras“. Ir visi, kas šią frazę išgirs, – jei tokių bus – jai pritars.
Povilas Ž. staiga sujudo, pakilnojo telefono ragelį, pajudino pelę ir skubiai išprašė mane lauk.“
Pasakodamas istorijos finalą mano bičiulis netvėrė juoku. Prieš eidamas į įdarbinimo agentūrą, jis atliko kelis sėkmingus žvalgybos veiksmus. Jis pasinaudojo vieninteliu patarimu, kurio nebuvo knygose, – būtina kuo daugiau sužinoti apie personalo atrankos organizatorius. Ir žvalgyba buvo vaisinga. Daug nesitikėdamas jis paprašė savo mamos, miesto bibliotekininkės veteranės, pasidomėti, ar Povilas Ž. nebuvo bibliotekos skaitytojas. Idėja prilygo šūviui į dešimtuką: jis buvo skaitytojas nuo mažens, o archyve išliko jo imtų knygelių pavadinimai. Mano draugas gerokai nustebo, pamatęs ką vaikystėje dažniausiai skaitė personalo atrankos ekspertas: „Nežiniukas Mėnulyje“, „Alisa Stebuklų šalyje“, „Seklio Kalio nuotykiai“ ir, žinoma, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyveno ant stogo“, stora mėlyna knyga. Bičiulis ir vaikystėje, ir studentaudamas, ir vėliau skaitė tik vieną knygą – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, todėl šiek tiek nustebo, kad yra jos neskaičiusių žmonių. Jam teko prisiversti ir perskaityti kurią nors iš eksperto mėgstamų knygų – tai turėjo užtikrinti sėkmingą pokalbio pabaigą. „Karlsonas“ savo darbą padarė puikiai.
Po kelių mėnesių sužinojau liūdną naujieną – bičiulis mirė. Ankstyvas infarktas dėl milžiniško streso. Paaiškėjo, kad Šveiko skaitytojas nebuvo pasiruošęs iššūkiams, kuriuos galėjo atlaikyti tik Astridos Lindgren kūrybos mylėtojas. Kažkas pasakojo, kad ligoninėje bičiulis kelis kartus aiškiai ištarė: „Gyvenimas buvo geras.“ Kiti tvirtino, kad tai buvo ne teiginys, o klausimas.
