Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės apskrities viršininko Padėkos raštais už ryžtą ir drąsą gelbstint skęstantįjį buvo apdovanoti Marijampolės "Ryto" vidurinės mokyklos ketvirtokas Darius Navikas (10 m.) ir Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklos antrokė Renata Virbickaitė (8 m.). Mažieji drąsuoliai bus pristatyti ir aukščiausiajam šalies apdovanojimui - Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiui. "Akistatos" duomenimis, šio apdovanojimo per pastaruosius keletą mėnesių nusipelnė ir dar keturi Marijampolės apskrities gyventojai, kurių dėka dviejose šeimose šiandien jau užmiršta tvyrojusio gedulo grėsmė. Beje, šiems keturiems vyrams liko net nepadėkota.
Antrą kartą nerizikuotų
Šaltą vasario pabaigos popietę antrokė Renata Virbickaitė, pasibaigus pamokoms, į namus neskubėjo. Prie mokyklos susitikusi gerai pažįstamą pirmoką Vaidą Makulį (7 m.), mergaitė pasiūlė jam kartu pačiuožinėti ant netoliese tekančios užšalusios Šešupės. Priartėję prie tikslo vaikai, nusimetę kuprines, nučiuožė stačiu šlaitu upės link ir atsargiai kojomis bei rasta šaka išbandė upės pakraščio ledą. Pradinukams pasirodė, kad ledas gana storas - pavojaus nėra. Vos tik Vaidas žengė dar vieną žingsnį, ledas staiga sutraškėjo. Vandenyje atsidūręs berniukas rankomis graibstė ledo kraštą, tačiau pirštai vis nuslysdavo. Vaido kojos dugno nesiekė, o properšos srovė traukte traukė po ledu. Berniukas dar įstengė šūktelti ant kranto likusiai Renatai, kad ši bėgtų pagalbos. Tačiau mergaitė negalėjo ramiai žiūrėti į vandenyje besikapanojantį draugą ir ištiesė jam šaką. Sausuolė lūžo Vaidui net nespėjus gerai įsikibti. Tuomet Renata, viena ranka įsikirtusi pakrantėje augančio karklo, kitą ranką ištiesė Vaidui. Ašarojančiai drąsuolei pavyko tirtantį pirmokėlį išvilkti iš vandens ir išlaipinti į krantą.
Laiminga nelaimė dar labiau suartino abu pradinukus. Renata džiaugėsi Vaido padovanotu žaisliuku ir tikino nė kiek neišgyvenanti, kad upės vanduo išplovė Vaido kišenėse buvusius kelis Renatos loterijos bilietus, kuriuos mergaitė buvo davusi draugui pasaugoti. Ji prasitarė tikėjusis laimėti dviratį. (Šią dovaną po kelių dienų Renatai įteikė Gerumo akciją suorganizavusios televizijos darbuotojai.)
Neįkainojama gimtadienio dovana
Turbūt tik mistikai galėtų paaiškinti, kodėl lygiai tokia pat laiminga nelaimė jau kitą dieną tarsi aidu atsikartojo toje pačioje Šešupėje, tik bemaž už dešimties kilometrų - pačiame Marijampolės centre. Tą popietę pasidairyti į gulbes ir išbandyti upės ledą panūdo po pamokų išsiskirti dar nenorėję du bendraklasiai marijampoliečiai - "Ryto" vidurinės mokyklos ketvirtokai Darius Navikas ir Albinas Kiškis. Iš pradžių vaikai gainiojo vienas kitą slidžiais parko takais ir taip priartėjo prie, rodės, tvirtai užšalusios upės. Darius, būdamas kiek tolėliau nuo draugo, nė nepastebėjo, kaip Albinas atsidūrė ant ledo. Staiga pasigirdo ausį rėžiantis "gelbėk!"
- Aš dairiausi žmonių, galinčių padėti Albinui, bet aplinkui buvo visai tuščia, - atmintin įsirėžusias akimirkas dar kartą prisiminė Darius. - Gerai, kad Albinas stovėjo vietoje, tai nenutolo nuo kranto, kur įlūžo. Jis rėkė rankas iškėlęs į viršų. Aš atsitūpiau prie pat vandens ir ištiesiau jam ranką.
Dariui pavyko ištraukti draugą iš vandens. Atvykę medikai Albiną išsivežė į ligoninę. Automobilyje vaikas, tampomas mėšlungio, prarado sąmonę. Netrukus medikai aptiko, kad nelaimėlio plaučiai pilni vandens. Albinui teko kelias dienas praleisti ligoninės palatoje, kol jis visiškai atsigavo ir pakankamai sustiprėjo. Ligoninėje jis sutiko ir vienuoliktąjį savo gimtadienį. Bendraamžio gelbėtojo aplankytas vaikas džiaugėsi, kad Dariaus poelgis - pati didžiausia gimtadienio dovana. Albino tėvai mažajam drąsuoliui padovanojo riedučius, apie kuriuos Darius iki šiol tik pasvajodavęs.
- Dariaus poelgis mus labai nustebino ir, žinoma, nudžiugino, - sakė ketvirtokų mokytoja. - Tylus ir kuklus vaikas pasirodė besąs tikras drąsuolis! Bendramoksliai negaili jam gerų žodžių, didžiuojasi draugu, kai kurie gal net šiek tiek pavydi to dėmesio, kurio mažasis gelbėtojas sulaukė. Bet Darius ir toliau liko kuklus - apie jo išgelbėtą draugą klasėje sužinojome ne iš jo paties.
Negelbėti vaiko - nusikaltimas!
Tokios nuomonės yra Kalvarijos policijos komisariato jaunesnysis inspektorius Darius Salatka (35 m.), kuris kartu su pažįstamu kalvarijiečiu Aidu Baldausku (44 m.) vasario pradžioje išgelbėjo Šešupės vandenyje atsidūrusį septynmetį Kalvarijos gyventoją Ričardą B. Abu vyrai savo poelgio nevadina žygdarbiu. Anot Dariaus, žmogus turi būti itin gerų nervų, kad ramiai praeitų pro nelaimėn patekusį vaiką. Aido nuomone, didvyriu gali tapti kiekvienas, atsidūręs "reikiamoj vietoj reikiamu laiku". Šie abu kalvarijiečiai, tądien buvę netoli tilto per Šešupę, išgirdo nepažįstamos moters pagalbos šauksmą. Šioji, pastebėjusi upės viduryje atsivėrusioje ledo properšoje besikapanojantį vaiką, pati nesiryžo pulti jam į pagalbą. Vyrai nedvejojo nė akimirkos. Šiek tiek liesesnis Aidas pradėjo šliaužti ledu, kad ištiestų rankas mažyliui, o Darius, taip pat atsigulęs, laikė bendramintį už kojų. Šitaip iš dviejų augalotų vyrų kūnų nutiestas "tiltas" tapo antruoju gimtadieniu mažajam vaikų darželio "Žilvitis" auklėtiniui.
- Ar kuris nors vyras būtų praėjęs pro šalį? - nusistebėjo dvylika metų policijoje dirbantis Darius Salatka, "Akistatos" pakalbintas kaip drąsuolis gelbėtojas. - Pats turiu du vaikus (vienas jų yra tokio pat amžiaus kaip tas Ričardas) ir suprantu, ką reiškia virš vaiko galvos pakibęs pavojus.
Dariaus ir Aido poelgis nebuvo išgarsintas ir išliaupsintas - vyrai nepristatyti jokiems apdovanojimams. Abu tikino ir nelaukiantys jų, nes vaiką gelbėję ne dėl medalių - veikę negalvodami ir nesvarstydami. Kaip prasitarė Aidas, vis dėlto berniuko tėvai sūnaus gelbėtojams galėję tarti kokį malonesnį padėkos žodelį...
Svarbiausia - nelikti nuleista galva
Ant ledo tiesti "tiltą" iš savo kūnų teko ir Klausučiuose (Vilkaviškio r.) gyvenančiam Romui Navickui (45 m.) bei vilkaviškiečiui Rolandui Kalinauskui. Pernykščio gruodžio pradžioje, kai vyrai kartu su būriu bendraminčių šventė giminaitės 50-metį, lediniame ir srauniame užtvankos vandenyje atsidūrė pakraščiais čiuožinėjęs mažasis klausutiškis Andrius M. (6 m.). Berniukas buvo kelis kartus paniręs po vandeniu - sušlapo ir kepurė. Graibstant plūduriuojantį vaiką abu gelbėtojai patys atsidūrė vandenyje, nes ledas buvo plonas ir lūžinėjo, vos stipriau į jį atsirėmus. Laimei, viskas baigėsi laimingai. Iš vandens ištrauktas, nurengtas ir degtine ištrintas vaikas, vėliau perimtas medikų, atsigavo, o gelbėtojas Romas Navickas, kurio kelnės, paties teigimu, pakeliui į namus sušalo į ragą, atsipirko tik nesunkia poros savaičių peršalimo liga. Negelbėjo nė stiklinė degtinės, kurios vyras griebėsi po sėkmingo žygio.
- Aišku, man būtų labai smagu, jeigu tas Andriukas, kuris jau keli mėnesiai pro mane gana dažnai praeina, nors kartą pristotų ir pasakytų: "Ačiū, dėde, kad mane gelbėjai", bet iš tikrųjų man svarbiausia yra ne padėka, o tai, kad vaikas šiandien laksto gyvas ir sveikas, - buvo nuoširdus Romas Navickas. - Va, jeigu būtume berniuko gyvo neištraukę, šiandien vaikščiočiau nuleista galva. Padėti žmogui - joks didvyriškumas. Tai paprasčiausias žmoniškumas. Visada padėčiau moteriai ir vaikui. Ar skubėti į pagalbą vyrui, dar pagalvočiau, - lyg juokais, lyg rimtai tarstelėjo Afganistane karinę tarnybą prieš porą dešimtmečių atlikęs Romas, dviejų jau savarankiškų vaikų tėvas.
