Vis labiau artėja šeštoji Europos Sąjungos tarpvyriausybinė konferencija, įvyksianti spalio 4-ąją Romoje. Tai pirmoji konferencija, kuriai buvo rengiamasi viešai - sušaukus Konventą, kurį sudarė valstybių narių ir kandidačių parlamentarai, vyriausybių, Europos Komisijos, nevyriausybinių organizacijų atstovai, parengę Europos Sąjungos konstitucinės sutarties projektą.
Birželį Europos viršūnių susitikimui pateiktas projektas iš pradžių susilaukė teigiamų ir optimistiškų vertinimų, tačiau artėjant lemiamiems sprendimams vis labiau ryškėja nesutarimai.
Prieš pusantrų metų sušauktas Konventas, dabar jau baigęs savo darbą, pabandė iškelti ir atsakyti į daugybę keblių klausimų: pavyzdžiui, ar iš tiesų Sąjungai reikia konstitucijos? Arba kaip padalyti galias tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių? Kokį vaidmenį Sąjungoje turėtų vaidinti nacionaliniai parlamentai? Kaip supaprastinti steigimo sutartis ir padaryti jas suprantamesnes, nepakeičiant jų prasmės? Kaip padidinti bendrijos institucijų efektyvumą bei skaidrumą ir supaprastinti sprendimų priėmimą? Ir taip toliau, ir taip toliau.
Konvento darbo rezultatui - Konstitucinės sutarties projektui - Salonikuose buvo pritarta, tiksliau - nuspręsta, kad jis pakankamas pagrindas pradėti Tarpvyriausybinę konferenciją.
Tačiau prieš savaitę įvykusiame 25 būsimosios Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų susitikime paaiškėjo, kad tik Prancūzija, Vokietija, Italija ir Beneliukso valstybės yra visiškai patenkintos konstitucijos projektu. Visos kitos valstybės patvirtino, kad ketina pasisakyti už nuoseklų projekto peržiūrėjimą.
Kas sukėlė didžiausių problemų? Mažosios valstybės ypač baiminasi, kad būsimoji konstitucija bus palankesnė didžiosioms valstybėms. Jos ypač prieštarauja šešių mėnesių rotacinio prezidentavimo principo pakeitimui nuolatine Europos Tarybos prezidento institucija. Nepasitenkinimų kelia ir numatyta naujoji balsavimo sistema Taryboje, pagal kurią sprendimai bus priimami, jei jiems pritars dauguma valstybių, kurių bendras gyventojų skaičius sudarytų mažiausiai 60 proc. visų Europos gyventojų. Tai reiškia, kad trys didžiausios Sąjungos valstybės susitarusios galėtų blokuoti bet kokį sprendimą, nors jį ir palaikytų likusios 22 narės. Daug abejonių kyla dėl Europos užsienio reikalų ministro ir prokuroro pareigybių. Netikėtai daug ginčų kilo ir dėl popiežiaus Jono Pauliaus II pasiūlymo paminėti krikščionybę Europos konstitucijos preambulėje.
Konkuruojama ne tik dėl konstitucijos turinio. Štai Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi, pirmininkausiantis konferencijai, pažadėjo užbaigti konferenciją per tris mėnesius. Tuo atveju konferencija vadintųsi Romos. Tačiau Airija, pirmininkausianti Sąjungai po Italijos, pareiškė, kad tarpvyriausybinė konferencija greičiausiai užsitęs iki 2004-ųjų. Šiuo atveju jai tektų Dublino konferencijos pavadinimas. Taigi jau mažiausiai dvi valstybės ypač geidžia įsiamžinti Europos Sąjungos istorijoje.
Ir galima beveik neabejoti, kad dar ne visos kortos yra atskleistos ir kad nemažai netikėtumų galima laukti jau pačioje konferencijoje. Ir nors galutinio konstitucinės sutarties teksto patvirtinimas numatytas gruodžio mėnesio pabaigoje, tačiau jau dabar beveik tvirtai galima būtų pasakyti, kad tarpvyriausybinė konferencija besiskiriančias valstybių pozicijas derins kur kas ilgiau.
“Laisvoji Europa”
