Medikų itin saugoma Nijolė Špakauskienė - unikali Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro pacientė. Jonavoje gyvenanti 47 metų moteris patyrė dvi sudėtingas operacijas.
Prieš metus jai buvo implantuota dirbtinė širdis, o prieš mėnesį ją pakeitė gyva donoro širdis. Kad organizmas neatmestų svetimkūnio, moters imunitetas slopinamas. Todėl kol kas jai tenka itin saugotis virusų ir bakterijų.
Nuolatinė kova dėl gyvybės
Ant nebūties slenksčio N. Špakauskienė buvo ne kartą, Prieš keletą metų ji nugalėjo krūties vėžį, bet chemoterapijos neišlaikė širdis. Vilniaus medikus ji pasiekė itin silpnos būklės, dusdama ir vaitodama iš skausmo. Iš baimės, kad širdies chirurgai atsisakys ją operuoti, jonaviškė net nualpo. O pabudo su prijungta dirbtine širdimi. Bet tai buvo tik pradžia. Mėnesį sunki ligonė praleido reanimacijoje - klejodama, atsibusdama ir vėl panirdama į komą.
Ilgai strigo inkstų, kepenų, plaučių veikla - šie organai taip pat nukentėjo dėl širdies nepakankamumo. Galiausiai moteris atsigavo ir sustiprėjo. Itin jai padėjo pakaitomis prie jos budėjusi šeima - vyras Romualdas, duktė Edita ir sūnus Jaunius.
"Lietuvos rytas" kalbėjosi su donoro širdį gavusia moterimi.
- Ar laukdama donoro širdies nesijautėte laukianti ir kieno nors mirties? - klausė korespondentė.
- Iš pradžių prašiau Dievo sveikatos, ne širdies. Bijojau jį užrūstinti. O galbūt iš tikrųjų bijojau kieno nors mirties. Paskui pamačiau - žmonės neišvengiamai žūva. Nepriklausomai nuo mano maldų. Jų organai galėtų išgelbėti daugybės ligonių gyvybę - ne tik mano. Gydytojai siūlė man gultis į ligoninę - esą būdama Vilniuje, o ne namuose Jonavoje greičiau sulauksiu donoro. Bet aš jiems pasakiau, kad ne laukti noriu - gyventi noriu.
Donoras atsirado pačiu laiku. N. Špakauskienės būklė buvo pradėjusi blogėti. Vieną gegužės vakarą Špakauskai jau ruošėsi miegoti, kai sulaukė gydytojų skambučio - šie pranešė apie atsiradusį potencialų donorą ir paragino kuo greičiau atvykti į Vilnių.
"Žinoma, laukiau to momento. Bet mintyse vis norėdavau jį atidėti - gal geriau rytoj. Gerai, kad, atsiradus širdžiai, nebuvo laiko jokiems svarstymams", - prisiminė N. Špakauskienė.
Iš Kauno skubiai atvykusi dukra su draugu susodino į automobilį abu Špakauskus ir išlėkė į Vilnių. Mintyse perkračiusi, ar niekam neskolinga, paskambinusi keletui artimiausių žmonių, kad šie pasimelstų už ją, N. Špakauskienė pasijuto labai rami. Ją ramino ir išvakarėse susapnuotas sapnas: moteris regėjo, kad baltomis gėlėmis apsodino didelį lauką.
Santariškėse jos jau laukė.
"Tikiu jūsų profesionalumu, atsiduodu jūsų valiai. O jeigu ir nepasisektų, už kiekvieną pragyventą dieną esu jums be galo dėkinga", - prieš operaciją gydytojams pasakė jonaviškė.
Viešai apie donorystę
Jos donoru tapo rusakalbis vyras. Operacija truko 9 valandas. Kaip aiškino gydytojai, persodinti širdį žmogui, kuriam buvo prijungtas dirbtinės širdies aparatas, daug sunkiau. Dėl kraują skystinančių vaistų tokio žmogaus kraujospūdis - daug didesnis. Profesoriaus V. Sirvydžio vadovaujami širdies chirurgai dar kartą įrodė esą tikri profesionalai.
N. Špakauskienė ketina aktyviai remti ir propaguoti donorystę.
"Aš negaliu būti egoistė - gavau širdį, ir laiminga. Noriu šviesti tuos tamsius žmones, kad jie žinotų, kokie reikalingi žuvusiųjų organai kitiems.
Bet aš jų nė kiek nekaltinu - nei aš pati, nei mano šeima apie donorystę nedaug žinojome, kol mus palietė nelaimė", - aiškino N. Špakauskienė.
Gyvenimą su donoro širdimi pradedanti moteris mano, kad Lietuvoje būtų naudinga įtvirtinti nuostatą, kad donorais taptų visi, kurie nėra pažymėję nesutinkantys aukoti organus po mirties.
Paaukojo dukros širdį
Kad žmones reikia šviesti, kad būtina propaguoti donorystę, suprasite perskaitę istoriją, kurią išspausdino "Gimtasis Rokiškis".
Paaukojusi mirusios dukters širdį Halina Nabažienė sulaukė iš aplinkinių ne pagarbos ir palaikymo, o apkalbų ir priekaištų.
H. Nabažienės duktė Kornelija Adomėnienė mirė likus savaitei iki 20-ojo gimtadienio. Ji buvo nuvežta į rajono ligoninę, gydoma reanimacijoje. Vakare išvežta į Panevėžio ligoninę. Pasiskambinusi rajono ligoninės medikų duotu telefonu į Panevėžio ligoninės Reanimacijos skyrių, H. Nabažienė išgirdo skaudžią žinią. "Pasakė, kad dukra miršta ir, jei norime pamatyti ją dar gyvą, turime skubiai važiuoti", - moteris saugo atmintyje sukrėtusį medikų atsakymą. Nuvažiavo visi artimieji - tėvai, broliai, vyras. "Šiaip jau į reanimaciją neleidžiama. O mus įleido visus. Daktaras pasakė "priimkite užuojautą" ir ėmė prašyti, kad sutiktume po mirties paaukoti dukters organus", - skaudžias akimirkas prisiminė H. Nabažienė.
Iš pradžių ji apie donorystę nė girdėti nenorėjusi. "Duktė gulėjo reanimacijoje, prijungta prie aparatūros. Iki pat pabaigos turėjau viltį - o gal?.. Juk skęstantis ir už šiaudo griebiasi", - pasakojo motina. Tačiau jaunos moters patirti sužalojimai buvo ypač sunkūs - kaukolės lūžis, į smegenis išsiliejęs kraujas.
Nuramino sapnas
Nors H. Nabažienė iki pat paskutinės minutės tikėjosi ir laukė stebuklo, tačiau jos dukrai buvo nustatyta smegenų mirtis ir nenumaldomai artėjo laikas, kai bus atjungta gyvybę palaikanti aparatūra. O gydytojai vis nesiliovė įkalbinėję paaukoti mirusiosios organus. "Daug kalbėjo gydytojai. Visko ir nebeprisimenu. Tik tiek įstrigo, kad jos organai buvo labai sveiki. Ir dar, vienas gydytojas man pasakė: įsivaizduokit, jei jai dabar reiktų širdies, ką tuomet darytumėte?" - sunkias dvejonių valandas prisiminė ponia Halina. Baimių apsispręsti būta visokių: gal duktė dar išgyvens; kaip į donorystę žiūri religija. "Šimtus kartų visko klausiau gydytojų. Juk mano žmogutis gulėjo taip, tarsi miegotų - veidas rausvas, širdis plaka. Net paklausiau, ar kai ims tuos organus, jai neskaudės", - pasakojo moteris. Gydytojai kantriai aiškino ir atsakinėjo į klausimus, vis primindami, kad artėja laikas, kai bus išjungta gyvybę palaikanti aparatūra.
"Pagalvojau - juk nežudau. Priėjau prie dukters, paėmiau už rankos ir paprašiau, kad jei mane girdi, duotų kokį ženklą. Bet nieko nesulaukiau. Atsiprašiau jos už tai, ką darau", - su ašaromis akyse apie apsisprendimą paaukoti mirusios dukters organus kalbėjo H. Nabažienė. Po ilgų įkalbinėjimų, kad žmonos organai būtų paaukoti, sutiko ir Kornelijos vyras.
Panevėžio ligoninės gydytojai leido atsisveikinti su mirusiąja ir ji buvo išvežta į operacinę. Laidotuves H. Nabažienė atsimena lyg per miglą. "Jei dar kartą reiktų tai patirti, arba neišgyvenčiau, arba išprotėčiau", - sakė ji. Skausmą dar labiau aitrino kaltės jausmas ir per laidotuves prasidėjusios apkalbos. "Labai gailėjausi po laidotuvių, galvojau, gal negerai padariau, kad sutikau paaukoti organus. Buvo visokių kvailų minčių. Bet kartą susapnavau savo dukrą, labai laimingą, besijuokiančią. Dar sapne paklausiau, ko gi ji taip džiaugiasi, juk yra mirusi. O ji man atsakė, kad yra gyva ir labai laiminga. Panašų sapną susapnavo ir keli giminaičiai", - pasakojo H. Nabažienė. Tas sapnas galutinai įtikino moterį, kad ji pasielgė teisingai.
Ignoruoti laidotuvių metu pasklidusias apkalbas moteriai sekėsi daug sunkiau. Priėmusi sunkų sprendimą, ji iš aplinkinių tikėjosi paramos ir palaikymo. Tačiau jo tesulaukė tik iš giminaičių. Tuo tarpu Raikėnuose ir aplinkiniuose kaimuose žaibo greičiu skriejo apkalbos, kad ponia Halina už krūvas pinigų pardavusi mirštančios dukters organus.
Viena iš svarbiausių donorystės taisyklių - donoro šeima ir tie, kam buvo persodinti paaukoti organai, neturi susitikti. Tačiau H. Nabažienė išsiaiškino, kam persodinta jos dukters širdis. "Žurnale "Ekstra" buvo parašyta apie moterį, kuriai persodinta širdis. Širdies persodinimų būna tik keli per metus, o operacijos laikas sutapo. Seniūnijoje nusikopijavau tą straipsnį, moters nuotrauką. Ji yra panaši į mano dukrą. Džiugu, kad moteriai gerai sekasi, ji puikiai jaučiasi, pradėjo dirbti", - pasakojo ji. Ponia Halina nenorėtų susitikti su tais, kuriems yra paaukoti jos dukters organai, tačiau linki, kad jiems gerai sektųsi. "Jei pamatyčiau tuos žmones, gal man širdis neatlaikytų. Užtenka žinoti, kad dalelė mano dukters yra gyva. Jos širdis gyvena, o žmogus be širdies - niekas", - kalbėjo ji.
Norinčių daugiau nei duodančių
Kiekvienas metais kelioms dešimtims Lietuvos žmonių nusišypso laimė gimti antrąjį kartą. Dažniausiai tai įvyksta visai jiems nepažįstamų žmonių dėka. Žmonių, kurie nusprendė padovanoti kitiems gyvenimo dovaną, kurie buvo išreiškę savo valią - tapti organų ir audinių donorais. Bet laukiančiųjų transplantacijos operacijų sąrašai vis dar labai ilgi...
Dar labai dažnai nepavyksta išgelbėti tų, kuriems reikalinga persodinimo operacija, gyvybės, nes laiku neatsiranda tinkamas donoras. Daug žmonių mėnesių mėnesius, o kartais net keliolika metų, laukia galimybės vėl normaliai gyventi, matyti. Organų ir audinių poreikis vis dar labai smarkai viršija donorų skaičių. Taip neturėtų būti.
Ką turėtume žinoti apie organų donorystę?
• Kiekvienas žmogus yra potencialus organų ir audinių donoras, nesvarbu, kiek jam metų. Seniausiam pasaulyje organų donorui buvo daugiau kaip 90 metų, o seniausias audinių donoras buvo 102 metų amžiaus.
• Organai yra paimami pagarbiai, nepažeidžiant orumo. Tai neturi įtakos laidojimo apeigoms ir niekas nesužinos apie donorystę, jei patys artimieji nepapasakos apie donoro sprendimą padovanoti gyvenimo dovaną.
• Informacija apie organų ir audinių donorus yra konfidenciali.
• Vienas žmogus po mirties gali išgelbėti net 7 sunkių ligonių gyvybes.
• Organai ir audiniai, kuriuos galima paimti po mirties: širdis, kepenys, inkstai, kasa, plaučiai, plonosios žarnos, ragenos, širdies vožtuvai, kaulai ir oda.
Religijos neprieštarauja
Viena dažniausių priežasčių atsisakyti dovanoti mirusiojo organą - įsitikinimai, jog religija esą nepritarianti organų transplantacijai (kadangi religija tiki pomirtiniu žmogaus gyvenimu). Tačiau kaip yra iš tikrųjų?
Baptizmas tam neprieštarauja - toleruoja individualų apsisprendimą. 1988 metais kai kurios Europos ir Pietų Amerikos baptistų konfesijos paskelbė rezoliuciją, kurioje sakoma, jog prisikėlimas nepriklauso nuo to, ar mirusiojo kūnui trūksta kurios nors kūno dalies, organo, ar ne. Donorystė mokslo ir transplantacijos tikslams, anot baptistų, yra kiekvieno sąžinės reikalas, tai poelgis, priešingas egoistiniams interesams ir žmonių abejingumui kito kančioms.
Evangelikų bažnyčia, pritardama transplantacijai ir donorystei, 1982 metais paskelbė rezoliuciją, raginančią pastorius paremti donorystę visose kongregacijose.
Islamas taip pat toleruoja donorystę ir transplantaciją. Tik donoras turi iš anksto raštu patvirtinti savo sutikimą. Beje, musulmonų organai turi būti persodinami iš karto - jų negalima laikyti organų bankuose.
Jehovos liudytojai neskatina donorystės, tačiau mano, jog apsisprendimas turėtų būti individualus. Dalis tikinčiųjų netoleruoja transplantacijos dėl tabu kraujo perpylimui, tačiau jei visas kraujas iš organo ar audinių prieš jų persodinimą išplaunamas, tada jų persodinimui neprieštaraujama.
Judaizmas teikia pirmenybę žmogaus gyvybės gelbėjimui, o organų transplantaciją laiko gyvybę gelbstinčia operacija.
Romos katalikų bažnyčiai donorystė ir transplantacija priimtini, tai neprieštarauja Vatikano moraliniams ir etiniams kanonams. Donorystė - tai meilės artimam, aukojimosi pasireiškimas. Popiežius Jonas Paulius II yra pareiškęs, jog organai, kurie palaiko gyvybę, turi būti išimami tik konstatavus mirtį, o tai nustatyti šiuolaikinė medicina pajėgi. Kad būtų išvengta bet kokio interesų konflikto, mirštančio ligonio, iš kurio bus paimtas organas, giminės, kaip manė popiežius, neturėtų dalyvauti persodinant organą ligoniui.
Tik čigonai kategoriškai neigia donorystę ir transplantaciją. Tai susiję su tikėjimu pomirtiniu gyvenimu - jam esą reikia visų mirusiojo kūno dalių (kitokiu atveju siela neatpažinsianti savo kūno). Čigonai šventai tiki mirusiojo kūno neliečiamybe, prieštarauja net skrodimui.
Budizmas teigia, jog organų dovanojimas - kiekvieno asmeninis reikalas. Jų nuomone, žmogus miršta praėjus tik 7 dienoms, tad po tiek laiko, suprantama, gyvybingų organų paimti neįmanoma.
