Remigijus RAINYS
Paklausta apie garbius seniūnijos žmones, Dotnuvos, beje, šį sekmadienį švenčiančios savo 430 metų jubiliejų, laikinai einanti seniūno pavaduotojo pareigas Elena Morėnienė vieną pirmųjų paminėjo nenuilstančią veteranę Vandą Baturienę, iki pensijos dirbusią pašto viršininke. Prieš dešimt metų Vanda apie Dotnuvą pradėjo rinkti senų žmonių pasakojimus ir dabar jau sukaupusi pakankamai medžiagos, todėl ketina parašyti knygą apie tarpukario miestelį ir jo žmones. V. Baturienei pavyko išsiaiškinti, kad iki šiol kai kur dar išlikusios senosios baltosios akacijos - tai ir viskas, kas liko iš akacijų alėjos, kurios sodinimą dar 1923 metais organizavo mokytoja Žirgulytė. Pedagogės vardo žmonės jau nebeprisimena, o jos sodintos akacijos dar tebežydi. Tuometinės Dotnuvos gatvės buvo negrįstos, tik palei namų sienas buvo pakloti mediniai šaligatviai, nuo važiuojamosios dalies atskirti giliais grioviais. Nuovadoj, be viršininko, tarnavo dar du pareigūnai, važinėję tarnybiniais dviračiais ir dėvėję ilgus juodus lietpalčius. Anksčiau miestelis buvo daugiatautis. Prieš karą Dotnuvoje gyveno tik keturios lietuvių šeimos. Daugumą sudarė lenkai ir žydai. Veikė dvi mokyklos - lenkų ir lietuvių. Pastarąją lankė ir žydukai. Jiems nereikėjo lankyti tik tikybos pamokų. Tuometinės Dotnuvos jaunimas pasižymėjo įvairiapusiais talentais. Moksleivė Marytė Vitkevičiūtė šoko net prezidento Antano Smetonos inauguracijos šventėje. Tiesa, Marytė balerina netapo, vėliau ilgus metus dirbo siuvėja. Dabar didžioji seniūnijos gyventojų dalis - lietuvaičiai.
Tai tik keli fragmentai iš būsimosios knygos. Visuomenine Dotnuvos seniūne Vanda išrinkta dėl mokėjimo bendrauti su žmonėmis. Moteris tikina šį meną paveldėjusi iš mamos. Jų namų durys neužsidarydavo nuo pasiguosti skubančių kaimynių, tačiau Vandos mama pati į svečius nevaikščiodavo ir niekam nepersakydavo to, ką išgirdo. Tokios taktikos, bendraudama su žmonėmis, laikosi ir V. Baturienė, į kurią žmonės kreipiasi dar nuo tų laikų, kai ji buvo Dotnuvos rajono (dabar jau panaikinto) tarybos deputatė. Iki šiol moteris gauna miestelio gyventojų raštiškus pareiškimus ir stengiasi visiems padėti. V. Baturienės slenkstį nuolat mina besivaidijantys kaimynai, todėl buvusiai pašto viršininkei tenka imtis ir "teisėjos" vaidmens. Vanda juokauja, kad ligi šiol jos nuosprendžių dar niekas neapskundė, nes "teisėja" išklauso abi puses, tačiau nė vienai nerodo išskirtinio dėmesio. Neseniai 86 metų senutė pasiskundė, jog keleriais metais jaunesnė kaimynė apkaltino ją malkų vagyste. Tik žvilgtelėjus į "apvogtosios" kieme sukrautas pliauskas buvo aišku, kad jas pakelti įstengtų mažiausiai du vyrukai, tačiau senolė vis grasino paskųsti kaimynę policijai. Vandai pavyko nuraminti smarkuolę paaiškinus, kad senų žmonių į kalėjimą nebesodina, nors ten jie gautų daugiau pavalgyti nei įstengia nusipirkti iš savo varganos pensijos. Visiems, o ne sau gyvenanti V. Baturienė sako, kad kai jai pačiai reikia išsikalbėti, eina aplankyti senelių namų globotinių.
- Čia gyvenantys seneliai nenešioja paskalų, nes jau po akimirkos užmiršta, ką išgirdę, ir vėl klausia, kas aš tokia, - šmaikštauja V. Baturienė.
Energingoji aktyvistė neseniai suorganizavo savo gimtojo kaimo gyventojų susitikimą. Bakšiškių kaimo jau senokai nėra. Vieni jo gyventojai pokario metais buvo išvežti į Sibirą, kiti išėjo į miškus, dar kiti išsibarstė po miestus ir miestelius. Paliktos sodybos viena po kitos išnyko, o melioratoriai galutinai pakeitė apylinkių išvaizdą. Vanda sugebėjo surasti penkiasdešimt buvusių Bakšiškių gyventojų. Jie atvažiavo susitikti su buvusiais kaimynais ir surengė šventę. Jauniausiam sueigos dalyviui buvo jau per penkiasdešimt.
