San Diego universiteto (JAV) superkompiuterių centro specialistai ištyrė vieno iš pagrindinių (root) interneto DNS serverių naudojimo efektyvumą. Šie serveriai naudojami tekstinių URL (tinklapių internetinių adresų) vertimui skaitmeniniais IP adresais, kurie identifikuoja kompiuterius pasauliniame tinkle.
Tyrimams buvo pasirinktas vienas iš Kalifornijoje esančių pagrindinių DNS serverių. San Diego universiteto mokslininkai superkompiuteriu išanalizavo vienos šio serverio darbo paros duomenų srautą ir įvertino jo darbo efektyvumą.
Gauti duomenys sukėlė tikrą sensaciją - tokio žemo DNS serverių naudingumo koeficiento niekas nesitikėjo. Paaiškėjo, kad 98 proc. visų užklausų serveriui tebuvo visokiausios “šiukšlės”, t.y. jo naudingumo koeficientas tesiekė vos 2 proc. Rezultatai parodė, kad iš bemaž 152 mln. per parą Kalifornijos pagrindiniam DNS serveriui pateiktų užklausų 70 proc. sudarė pakartotiniai kreipiniai į tuos pačius domenus iš tų pačių tinklų. Šiaip jau atsakymai į tokius kreipinius turėtų būti laikomi žemesnio lygmens DNS serverio atmintinėje ir nuolat atnaujinami. Toks sprendimas leistų taupyti duomenų perdavimo srautą ir sutrumpinti užklausų apdorojimo laiką. Dėl pakartotinių užklausų labiausiai kalta prasta ugniasienių ir paketų filtravimo priemonių konfigūracija. Dėl to į DNS serverius siunčiamos užklausos praleidžiamos, o atsakymai blokuojami. Negaudamas atsakymo kompiuteris vėl kreipiasi į DNS ir viskas kartojasi iš naujo.
Tyrimu nustatyta, kad apie 12 proc. užklausų pateikiama neegzistuojančioms interneto vardų zonoms, pavyzdžiui, .elvis, .corp, .localhost ir kt. Dar 7 proc. užklausų jau nurodomi IP adresai, t.y. jų nereikia apdoroti. Likusieji 2 proc. užklausų kiekio yra tikroji serverio darbo dalis.
San Diego universiteto tyrėjų grupė mano, kad tuščiai dirba ir likusieji 12 pagrindinių interneto DNS serverių.
