Pašilių senukas Diogenas turėjo nedidelį butą, kuriame tikėjosi užbaigti savo žemiškąją kadenciją. Tačiau senuko pensija buvo stabili, o mokesčiai už komunalines paslaugas - ne. Teko bristi į skolas. Brido taip sparčiai, kad skolos netrukus pradėjo siekti barzdą. Apylinkės teismo teisėjas tada ir pareiškė:
- Tavo butą. Diogenai, reikės parduoti varžytinėse.
- O kur man gyventi? - pasiteiravo Diogenas.
- O kur tik nori, - atsakė teisėjas ir kažkodėl pridūrė: - Kad ir statinėje.
Statinėje tai statinėje. Komunalinio kiemo šabakštyne Diogenas aptiko dar visai padorią statinaitę, suveržtą trim surūdijusiais lankais. "Gera statinaitė!" - apsidžiaugė Diogenas ir įlindo į ją. Vienas lankas subraškėjo, tačiau du atlaikė.
Tupi Diogenas statinėje savaitę, tupi antrą, ir niekas į jį nekreipia dėmesio, nes tuo metu visos televizijos pradėjo rodyti tokius realybės šou, kad komunalinio kiemo realybė neberūpėjo niekam.
Diogenui pasidarė labai nuobodu. Iš nuobodulio jis pradėjo samprotauti.
- Jeigu rytoj nelis, bus giedra, - pareiškė jis kartą kiemo pensininkams, besišildantiems prieš saulutę.
Kitą dieną tikrai nelijo, ir dangus buvo giedras.
- Jei rytoj lis, giedros nematysim, - vėl papostringavo Diogenas.
Kitą dieną nelijo. Diogenas ir vėl buvo teisus. Trečią dieną jis švystelėjo dar subtilesnę mintį:
- Jeigu žemė būtų apvali, mano statinė nuriedėtų į apačią ir nukristų!
Kiemo pensininkai pakinkavo galvomis ir nesiginčijo, o buvęs matematikos mokytojas net pritarė:
- Aksioma!
- Jei kojos šąla, reikia daugiau bulvių valgyti, - toliau dėstė Diogenas.
- Tikra tiesa, kai pagalvoji, - pritarė buvęs medžiotojas. - Kai šernai nusiaubia ūkininkų bulves, jokie speigai jiems nebaisūs.
Žinia apie Diogeno išmintį ir jo statinę netrukus pasklido po visą pasvietį. Ir pradėjo žmonės pas jį plaukti patarimų, pamokymų arba paprasčiausiai pamatyti išminčių. Tiesa, pasitaikydavo ir kuriozų.
- Pasakyk man, mielas Diogenai, - klausia kartą miestelio davatka Morta, - kada aš sulauksiu piršlių?
- Kai vėžys ant kalno sušvilps.
- O kada jis sušvilps?
- Per šventą Nikdą.
- O kada tas šventas Nikdas?
- Tiksliai nepamenu. Paklausk klebono, jis tai jau tikrai žino visų šventųjų istorijas.
Davatka Morta pasikaišė andaroką ir tiesiai per šabakštyną nurūko klebonijon. Po minutės - atgal, šaukdama visa gerkle:
- Tu ne išminčius, o mergelių apgavikas! Kad perkūnas į tavo statinę!
Tačiau tokie atvejai buvo reti, ir garsas apie Diogeną pasiekė net vieną garbų Seimo narį. "Štai kaip reikia reklamuotis, - pamąstė seimūnas. - Kad taip man tokią statinaitę! Visus užantin susikiščiau, pačiu reitingiausiu pasidaryčiau. Tada pas mane kupetom plauktų".
- Parduok man tą savo "bačką", - pasiūlė Diogenui garbusis Seimo narys. - Sumokėsiu kaip už naują.
Diogenas tupi statinėje ir purto galvą: su seimūnais ir davatkomis geriau neprasidėti.
- Tada manom, - neatstoja seimūnas. - Dabar mainai madingi. Aš tau bet kurį sklypą prie jūros, o tu man - "bačką".
Diogenas vėl purto galvą: apšaus kaip visada.
Seimūnas pamąstė valandėlę ir nutarė smogti į pačią jautriausią lietuvio vietą.
- O vardan tos Lietuvos? Irgi negali?
- Vardan tos - privalau, - negalėjo atsispirti Diogenas. - Aš gal kitą susirasiu...
Nusirideno seimūnas statinę į Vilnių, į pačią Nepriklausomybės aikštę. Pasistatė, kad visi matytų, ir įsiropštė. Du lankai subraškėjo, o trečias atlaikė. Ankšta seimūnui statinėje, bet kenčia. Kenčia ir laukia, kada tauta pradės kupetomis į jo priimamąjį plaukti. Ilgai laukti, žinoma, neteko.
- Pasakyk gerbiamasis, - girdi seimūnas per statinės lentgalius, - kaip man pragyventi iš 200 litų pensijos ir dar sūnų bedarbį išlaikyti?
Ilgai galvojo seimūnas, bet nesugalvojo nieko. Iškišo galvą iš statinės ir persižegnojo:
- Nežinau. Aš mat ne iš valdančiosios koalicijos.
Atsibogino iš kaimo žemdirbių delegacija.
- Norėtume sužinoti, ar ilgai valdžia mus į ožio ragą ries? - pagarbiai kreipėsi vienas ūkininkas. - Ir kada už pienelį nors centą pridės?
- Nežinau, - vėl iškišo galvą seimūnas. - Kreipkitės į Kaimo reikalų komitetą.
Ir taip tęsėsi ne vieną dieną. Ko tik beklaustų, vargšas seimūnas vis nepataiko atsakyti.
- Gal jau pakaks šitos inovacijos, - pasiguodė jis savo frakcijos seniūnui. - Taip, ko gero, visai prarasiu reitingą.
- O tu, kolega, nebūk toks tiesmukiškas, - pradėjo mokyti frakcijos seniūnas. - Prisimink, kaip Diogenas išsisukdavo. Tai jam vėžys ant kalno, tai šventas Nikdas... Mes gi ne kompiuteriai, visko žinoti negalime. Filosofuok daugiau!
Seimūnas taip ir padarė. Dar klausimo neišgirdęs jis iškišo galvą iš statinės, įtempė atmintį ir ištraukė iš instituto ketvirto kurso užsilikusią filosofiją:
- Aš žinau, kad aš nieko nežinau!
- Sokratas! - nuvilnijo per susirinkusią minią. - Valio Seimo Sokratui! Nors kartą teisybę pasakė.
Stasys Varneckas
