Į policiją kreipiasi vis daugiau žmonių, prašydami surasti jų giminaičius, kurie išėjo iš namų arba išvyko ir negrįžo. Du trečdaliai pražuvėlių sugrįžta, nespėjus nė pradėti oficialaus tyrimo, bet apie tai, kur jie buvo, policininkai paprastai linkę nutylėti. Likusiems paskelbiama oficiali paieška.
Didžioji dalis šių žmonių surandami, kitų paieška užsitęsia. Maždaug penki procentai dingusiųjų grįžta ne į namus, bet patenka į lavonines.
Statistika baugina
2003 metais šalies pareigūnai priėmė apie 2,5 tūkst. pareiškimų apie dingusius be žinios žmones. Pridėjus ankstesnių metų nesurastus piliečius, bendras skaičius siektų 4 tūkst. dingusiųjų. Tiesa, dėl 3 tūkst. paieškos bylos buvo nutrauktos, nes jie atsirado. Ieškomų žmonių padaugėjo, kai į Vakarus plūstelėjo bedarbių banga.
Klaipėdos policijos Asmenų paieškos skyriaus pareigūnai pernai buvo priėmę 58 pareiškimus apie dingusius be žinios žmones. Šiemet jau pradėti 38 tyrimai, 34 asmenys nesurasti nuo pernai. Kaip sakė šio skyriaus tyrėjas Tomas Noreika, į juos kreipiasi gerokai daugiau žmonių, tačiau dingusieji atsiranda per vieną dvi dienas, tad tyrimas nepradedamas.
Asmenų paieškos skyriaus viršininkas Aleksandras Zbarazskis neslėpė, kad Klaipėdoje dingusių žmonių paieška užsiima trys tyrėjai.
Dar du ieško pasislėpusių nuo tardymo ar teismo asmenų. Be to, jų skyriui priklauso aptiktų lavonų identifikavimas. Nuo pernai skyriaus darbuotojams palengvėjo: dingusių nepilnamečių paieška užsiima nepilnamečių reikalų inspektoriai.
Tyrėja Rita Bružinskienė skundėsi, kad paiešką labai apsunkina tai, jog išvykstantieji iš Lietuvos į Europą pasienyje neregistruojami. Giminės ir policija ieško žmogaus Lietuvoje, o jis tuo metu trankosi po užsienius. Dažniausiai apie tai sužinoma tada, kai ateina pranešimas, jog tautietis svetur padarė nusikaltimą arba pats tapo jo auka. Įmonių vadovai kreipiasi į policiją prašydami surasti išvažiavusį vilkiką. Ieškodami vilkiko su kroviniu, kriminalistai ieško ir vairuotojo.
Anot T.Noreikos, vis dažniau tenka kreiptis pagalbos į Interpolą. Interpolas geranoriškai padeda ieškoti dingusių žmonių, nors pasitaiko ir išimčių. Airijos, Anglijos, Ispanijos pareigūnai reikalauja paieškos motyvo, nes be rimtos priežasties į žmonių asmeninį gyvenimą nesikiša. Tik kai pranešama, kad dingusysis yra psichinis ligonis ir gali kelti pavojų aplinkiniams, linkęs daryti nusikaltimus arba pats tapo įkaitu, tuomet įjungiamas paieškos aparatas. Jei pranešama, kad artimieji prarado su giminaičiu ryšį ir nori sužinoti, ką jis veikia, atsakymo paprastai nesulaukiama.
Gerai, bet lėtai veikia Rusijos paieškos tarnybos. Milicija patikrina visas nurodytas versijas, adresus. Paiešką stabdo biurokratiniai barjerai. Pavyzdžiui, norint ką nors sužinoti apie į Sankt Peterburgą išvykusį žmogų, kreipiamasi pirmiausiai į Maskvą, iš ten dokumentai siunčiami į Sankt Peterburgą ir per Maskvą sugrįžta atgal. Jei reikalų turima su Kaliningrado sritimi, veikiama tiesiogiai, be derinimo su Maskvos valdininkais.
Geriausiai sekasi bendradarbiauti su Latvija bei Estija. Jei šiose šalyse policija turi reikalų su Lietuvos piliečiu, latviai ir estai įeina tiesiai į mūsų šalies ieškomų žmonių duomenų bazes.
Giminės gudrauja
Kadangi paieškos tarnyba priklauso kriminalinei policijai, ji naudojasi tais pačiais tyrimo metodais. Svarbiausi - apklausos, parodymų patikrinimai, pažįstamų rato ir adresų nustatymas, užklausų siuntimas. Naudojamasi ir operatyviniais tyrimo metodais. Šis procesas užtrunka ilgai, tad kartais tyrėjai susilaukia iš giminaičių priekaištų dėl neveiklumo. Savo ruožtu, tyrėjai tuo pačiu kaltina pačius giminaičius. Būdavo atvejų, kai žmonės prašydavo surasti artimąjį, tačiau negalėdavo jo apibūdinti.
Kai kurie artimieji žino daugiau, bet nenori to sakyti. Kartais jie įtaria, kad vyras gali būti pas kitą moterį, bet garsiai to nepasako, kad nesužinotų tikroji žmona.
Pasitaikė atvejų, kai sutuoktiniai jau seniai nebegyvena kartu, tačiau nėra oficialiai išsiskyrę, ir dabar nori gauti pašalpas. Jie kreipiasi į policiją, kad ši surastų išvykusį vyrą ar žmoną. Klaipėdiečiai neseniai tyrė atvejį, kai žmona ieškojo dar 1957 metais išvykusio vyro.
Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai jauni sutuoktiniai palieka vaikus seneliams, o patys išvyksta uždarbiauti į užsienį. Seneliai kreipiasi dėl savo vaikų paieškos, nes negali įforminti anūkų globą ir gauti pašalpą. Kol ieškoma tėvų, seneliai pusę metų ir ilgiau gauna iš valstybės pinigų.
Trūksta bendravimo
T.Noreika žino įvairiausių šeimyninių istorijų, bet nelinkęs jų viešai pasakoti. Kartą sunerimę tėvai pranešė žiną, jog jų sūnus nuskendo ar pasikorė, nes po konflikto su tėvais išeidamas pasakė negyvensiąs. Pareigūnai ieškojo jo kituose miestuose, ligoninėse, lavoninėse, bet nesėkmingai. Buvo nuspręsta pasikalbėti su žvejais, gal šie matę prie vandens panašų vyriškį. Besikalbant Melnragėje su meškeriotojais, priėjo girta moteris ir pasakė, kad žinanti, kur rasti vyrą. Ji nuvedė į landynę ir pareigūnai pamatė ieškomą jauną vyrą gulintį purvinoje lovoje pagyvenusios moters glėbyje.
Tyrėjos R.Bružinskienės nuomone, ieškoti tektų mažiau žmonių, jei giminės palaikytų glaudesnius ryšius vieni su kitais. Dažnai būna, kad žmogus išvyksta į kitą miestą ir nepaskambina, būna išjungęs telefoną. Artimieji kraustosi iš proto, prašo policijos pagalbos, o dingusysis tuo metu girtuokliauja, ir dažnai ne vienas. Buvo ne vienas atvejis, kai atvykusi ieškoti savo vyro žmona rasdavo jį su kita moterimi.
Dar viena problema - ligoti, sunkiai besiorientuojantys aplinkoje seneliai. Giminės praneša, kad grįžę namo nerado senuko arba išleido jį į kiemą, o šis pradingo. Dažniausiai jie randami ligoninėse ar prieglaudose, bet pasitaikė ir tragiškų atvejų, kai šie nuklysdavo į atokesnę vietą ir ten numirdavo, nes nežinojo kaip sugrįžti.
Tyrėjai pasakoja, kad apie į ligoninę patekusį senelį ar avarijoje sužalotą žmogų sužinoti nėra sunku, nes medikai praneša policijai apie visus nežinomus žmones, o šie lygina jų duomenis su ieškomaisiais. Sukurta elektroninė duomenų tikrinimo sistema, tad jau nereikia rankomis perdėlioti paieškos kortelių.
Padėkoja retai
Dažniausiai negyvi randami benamiai, sunkūs ligoniai, nukentėję avarijose ir per nelaimingus atsitikimus. Beveik visi benamiai neturi asmens dokumentų, bet „saviškius“ benamius klaipėdiečiai suregistravo, nufotografavo, saugo ir jų pirštų atspaudus.
Anot tyrėjų, kai žmogus dingsta, giminaičiai skuba pas juos. Tačiau, kai šis sugrįžta, panešti apie tai policijai neskubama. O paieška tęsiasi. Kadangi dėl tokio atsainumo baudos nenumatytos, žmonės teisinasi pamiršę pranešti ar neturėję laiko. Tik nedaugelis suradusiųjų saviškius padėkoja policijos pareigūnams už triūsą.
Tyrėja R.Bružinskienė teigė, kad surasti dingusįjį - tik pusė darbo. Kad būtų nutrauktas tyrimas, reikia surašyti daugybę popierių. Baudžiamoji byla nutraukiama tik kai žmogus atsiranda arba teismas pripažįsta jį mirusiu. Paieška nutraukiama po septynerių metų. Visais atvejais bylų likimą nusprendžia prokuroras.
Dienraštis “Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
