Petras IVANAUSKAS
Pirmą kartą Lietuvoje ne kokio nors filmo, bet realybės šou transliacijos metu parodytas lytinis aktas sukėlė didžiulį susidomėjimą. "Akvariumo-2" rengėjai pasiekė tai, ko norėjo: apie laidą kalbama ne tik mokyklose ar klubuose, bet ir solidžiose įstaigose ir net Seime. Matyt, tikrai Lietuvoje nėra svarbesnių problemų, jei Seime aptarinėjamos kažkokio Psicho ir raudonos mergaitės lytinio akto pozos. Nesuprantu, kuo čia piktintis ar smerkti, jei visi to senai laukė. "Sekso tikrai bus", - jau pirmajame "Akvariume" tikino Romanas, bet buvo labai greitai išbalsuotas. Pasimylėti nespėjo. Nors gal žodis "pasimylėti" čia ir netinka. Pasidulkinti. Ar "padaryti", kaip sakė Psichas. Per pirmąjį "Akvariumą" buvo apsiribota tik viešomis kalbomis apie seksualinius nuotykius ir pozas. Per antrąjį tauta išvydo taip lauktą reginį. Paaugliai patenkinti. Ir ne tik jie. Sekso reikmenimis prekiaujančių įmonių asociacija pasveikino tokį, pasak jos, drąsų poelgį, išreikšdama viltį, jog šis visuomenės seksualinio laisvėjimo įrodymas paskatins ir politikus liberalizuoti griežtus įstatymus. "Pagaliau jauni žmonės pabandė įtikinti, jog seksas yra normalus ir sveikas dalykas", - pažymima pareiškime. Tuo tarpu laidoje pademonstruoti po antklode judantys kūnai ir atodūsiai sukėlė priešingą politikų reakciją. Konservatorė Irena Degutienė paragino Seimą ir Vyriausybę pasmerkti tokį elgesį. Vargšė Jolita. Jei jau Seimas pasmerks, tai jokia televizija jai vaikų nepatikės. Nebent vesti erotines laidas. Bet tam reikalinga ilgakojė blondinė, o ne apipešiota varna. Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis irgi atkreipė visuomenės dėmesį į "Akvariumo" "pavojingas tendencijas, pažeidžiančias padorumo ir orumo principus". Televizija netgi pagąsdinta, kad viešas lytinis aktas eteryje jai gali kainuoti licenciją. Iš vienos pusės, norisi verkti, o iš kitos - juokinga. Juokinga dėl to, kad tas lytinis aktas jau seniai demonstruojamas. Tiek televizijoj, tiek kine, tiek literatūroje. Ir ne tik Lietuvoje, kur pasisekimą turėjo "Fucking as shoping", bet ir visame pasaulyje. Didžiausio pasisekimo daugelyje šalių susilaukė pjesė "Vaginos monologai", kurioje vaidino ir mūsų gražiausioji aktorė Ingeborga. Vėliau per scenas nukeliavo "Pimpalo pasakojimai". Apie filmus, kuriuose mylimasi ar dulkinamasi ne po antklode, o visai viešai, nėra ko ir kalbėti. Tik sovietmečiu cenzoriai iškirpdavo visas "vaginas" ir "pimpalus". Dabar sėkla ekranuose - ir didžiuosiuose, ir mažuosiuose - spjaudoma į kairę ir į dešinę. Ir jei tikėsime situacija, tik neseniai parodyta filme "40 dienų ir 40 naktų", neišnaudota sėkla išsilieja ir į smegenis. Tad scena "Akvariume" natūrali. Psichologai ir seksologai vieningai pripažįsta, kad šiuo metu Lietuvoje seksualinės revoliucijos pikas. Tai, kas buvo Vakarų Europoje prieš kelerius metus, dabar pasiekė mus. Galima net tiksliai pasakyti, kas laukia tų dviejų drąsuolių, pasidulkinusių po antklode. Po penkerių šešerių metų jie sėdės pas gydytoją ir guosis, kad jau nieko nebenori ir nieko nebegali. Kaip dabar sėdi 25 metų vyrai ir moterys kur nors Paryžiuje pas seksologą ir verkia, kad nejaučia jokio seksualinio pasitenkinimo. Todėl ir žurnalai, ir laikraščiai pilni patarimų, kaip pasiekti orgazmą ar kaip suvilioti. Čia ir yra tai, dėl ko norisi verkti. Dabartiniai penkiolikmečiai nepripažįsta jokių ribų. Jokio santūrumo, jokių apribojimų. Jie puikiai žino savo teises, bet nepripažįsta pareigų. Seksas, narkotikai, alkoholis tapo kasdieniniais jaunimo palydovais. Ir noras turėti pinigų, mašiną, namą. Ir visa tai turi ateiti be darbo. Verkti norisi dėl to, kad mes, suaugusieji, nežinom, ką daryti. Galim per dienas ir naktis pasakoti, kad mes buvom ne tokie, kad skaitėm Keruaką ir Solženicyną, klausėmės Zapos ir "Led Zeppelin", mėgom poeziją, o meilė prasidėdavo netyčia prisilietus prie patikusios merginos rankos, o kas nors daugiau - pavyzdžiui, bučinys - būdavo po pusmečio, tačiau jauniems tai kaip nuo žąsies vanduo. Gal ir klausosi viena ausimi tokių kalbų, bet protas ir rankos - internete. O jis bedvasis. Kaip ir visa ta televizija su jos realyb ės šou. Prieš ją bejėgiai ir mokytojai, ir tėvai. Tapome savo pačių sukurtos demokratijos aukomis. Matyt, tikroji demokratija yra tokia, kai už savo sūnui diržu nudirtą kailį valstybė baudžiamosios bylos nekelia. O dabar kelia. Todėl viešai ir dulkinamasi.
