Humoreska
Nauji mokesčiai, niūrus, juodas debesėlis, liūdnai pakibo virš buhalterio Petraičio atlyginimo. Šito debesėlio dydį Petraitis, drebėdamas iš baimės, pabandė popieriuje nustatyti rašikliu.
- 300 litų! - užsimerkęs pareiškė Petraitis žmonai. - 300 litų arba 30 000 kapeikų sovietiniais laikais.
Žmona paniškai griebėsi už makaulės.
- 30 000! - tyliai sudejavo jinai. - Siaubas, siaubas! Tik neskaičiuok kapeikomis, jos buvo vertingesnės už centus. Skaičiuok litais. Litais vis dėlto mažiau. Ką daryti, ką daryti? Na, sugalvok ką nors, tu gi vyras, tiek metų dirbi su skaičiais.
- Išnuomoti kambarį! - atšovė Petraitis.
- Išnuomoti? Nė už ką pasaulyje! Nejaugi nežinai, kokie dabar laikai! Gyventi su svetimais, kurie vieną gražią dienelę gali užmušti? Ne, ne! Ką nors kitą, tik ne išnuomoti. O žinai ką? Reikia sumažinti mūsų gyvenamąjį plotą. Man šovė į galvą geniali mintis. Mūsų name gyvena vien pensininkai ir invalidai. Viename bute laikysime vištas, o kitame - naujos veislės karvutę, kuriai nereikia šieno, pakanka tokio pat maisto, kurį valgome mes. Ši karvė - ožkos dydžio ir nesmirdi. Tokiu būdu aprūpinsime namo gyventojus pienu ir kiaušiniais. Jeigu valdžia pradės kelti balsą, už mus mūru stos invalidai, nes jiems pigiai parduosime produkciją. Kaip tu manai?
- 30 000 centų.
- Ak, baik skaičiuoti tais centais. Geriau pagalvok, kaip apskaičiuoti mūsų netradicinį biznį.
- Išnuomoti.
- Nė už ką! O gal turi geresnį pasiūlymą?
- 30 000.
- Nustok taukšti kaip papūga!
- Išnuomoti.
- Nė už ką! O kam?
- Antanaičiui.
- Bet juk jis rūko. Juk žinai, kad aš esu nusistačiusi prieš rūkalius. Be to, jis alų kasdien siurbia. Neapkenčiu šitų pilvūzų alininkų.
- Tada Jonaičiui.
- Bet jis skrepliuojasi ir čiaudo. Kai pradės čiaudėti, visus mūsų baldus apspjaudys. Nemėgstu šitų seilių.
- Na, tada Banaičiui.
- Banaičiui? Nė už ką! Jis visas prakaituoja, smarvė nenusakoma.
- O jeigu Simonaičiui?
- Jis augina barzdą. Fu, koks bjaurumas! Barzdoti vyrai man kelia pasišlykštėjimą. Vaikštinėja su plaukais ant lūpų, o kai valgo, taip trupiniai ant barzdos ir kabo. Bjauru!
- Belieka išnuomoti senai panai Angelei.
- Ką? Aha, supratau! Tau labai patinka jos kojytės ir tu nori ją apgyvendinti savo kambaryje. Žinoma, mano kojos tau jau nusibodo, jos storos, o tau norisi plonų, prie kurių būtų galima prisiglausti kaip katinui. Taip, žinau, nėra ko mosikuoti rankomis! Manai, aš tokia kvailelė ir nieko nesuprantu?
- 30 000.
- Ir nekarksėk kaip varna, vis vien jokių "manekenių" aš nepriimsiu. Tik per mano lavoną! Ir nekišk savo nosies, aš pati parašysiu skelbimą į laikraštį ir išnuomosiu kambarį.
Šeštadieniniame reklamos laikraštyje pasirodė skelbimas: "Išnuomoju kambarį viengungiui - nerūkančiam, negeriančiam alaus, nečiaudinčiam, bebarzdžiui, neprakaituojančiam, arba vienišai negražiai kreivakojei nuo 80 iki 100 metų".
Aleksandras Jaunciems, Skuodas
