Irena ZUBRICKIENĖ
Kuomet prieš septyniolika metų Vilma mokėsi Vilkaviškio profesinėje mokykloje ir sutiko trejais metais vyresnį Česių Rudziką, nė vienas jų nepagalvojo, kokioms gyvenimo bangoms įveikti likimas juos sujungė. Šiandien trisdešimtmečius jau perkopę sutuoktiniai (vienam - 33-eji, kitam - 36-eri) - vienuolikos (!) vaikų tėvai. Kidoliškių kaime (Marijampolės savivaldybė) padoriai gyvenanti šeima, susikūrusi savo gyvenimo filosofiją, tesiekia vieno - kad jų vaikai nebūtų pasmerkti gyventi skurde.
Ant visuomenės "svarstyklių"
Turbūt bet kurio rajono Vaikų teisių apsaugos skyriuje pasakytų, kad daugiavaikių šeimų, kurioms nereikalingas drausminantis ir į priekį varantis "botagas", tėra vienetai. Tapo lyg ir savaime suprantama: jeigu šeimoje daug burnų, pastogėje karaliauja skurdas ir vargas, kurį lengviau išgyventi padeda svaigalai. Didžiulei šeimynai kaipmat prilipdomi paniekinantys epitetai: esą vargšai, kvaileliai, besidauginantys dėl vaikų, darbo vietų stokojančioje visuomenėje savo atžalas pavertę pagrindiniu ir vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.
- Apie Rudzikus taip pasakyti negalėčiau, - džiaugėsi Šunskų seniūnijos seniūnas Jonas Šikšnius. - Vien tai, kad bedarbiai daugiavaikiai, gyvenantys tik iš pašalpų, rado šiek tiek "atliekamų" ir ne vien svajonėse ryžosi pradėti naujo būsto statybą, rodo, kad gėdos Lietuvai tokios šeimos nepadarytų.
Yra kaime ir kitaip mąstančių žmonių. Esą tik į Rudzikų vaikus pasižiūrėjus aišku - tvarkingi žmonės jie niekada nebuvo ir nebus, taip vėliau auklės ir pasaulin paleistas savo atžalėles. Iš tikrųjų - elementarios tvarkos Vilmos ir Česiaus namuose stinga. Bet sutuoktiniams tai nė motais - esą turint tiek vaikų ir glaudžiantis varganoje trobelėje, tvarkyk netvarkęs, o grožėtis nebus kuo.
Daugiavaikių šeimų priešininkai abejoja ir pamečiui gimusių Rudzikučių gebėjimais, intelektu - esą kam reikalinga kiekybė, neturinti kokybės? Suprask - visi Rudzikučiai tik vidutinybės, Lietuvos jie negarsins, šaliai nepagelbės. Vilma Rudzikienė turi ką atsakyti tokiems pranašams: svarbiausia, kad jos vaikai sveiki, normaliai protiškai išsivystę, kad kol kas nė vienas jų neįsivėlęs į nusikalstamą veiklą.
Vyriški moters pečiai
Vyriausias iš visų vienuolikos Rudzikų vaikų - pirmagimis Vidmantas (15 m.). Jo ir dar šešių vaikų - brolio ir penkių seserų - didžioji dienos dalis prabėga mokykloje. Kas rytą prikelti ir pasveikinti jaunėlio Audriuko, beveik trijų mėnesių vyruko, kuris, beje, buvo pirmasis šiemet Marijampolės ligoninėje gimęs kūdikis, jie tuoj pat aptupia nedidelį virtuvės stalą. Daugiausia šešias valandas miegojusios ir iš visų anksčiausiai atsikėlusios Vilmos Rudzikienės kasdieninis rūpestis - prikepti mokyklinukams miltinių blynų. Dar stiklainis pačių išvirtos uogienės, keli litrai arbatos - ir septynetukas išpėdina į mokyklą. Jiems kasdien tenka įveikti po daugiau nei tris kilometrus pirmyn ir atgal. Kol dar nevažinėja specialusis autobusiukas, dėl kurio seniūnijoje reikalai jau seniai "sustyguoti", Kidoliškių kaimo vaikai gretimame Mokolų kaime esančią pagrindinę mokyklą pasiekia pėsti. Vilmai negaila nuolat marširuojančių vaikų - pikta tik dėl to, kad drėgnu sezonu jie į mokyklą nueina maknoti, permirkusiais batais, taip prabūna visą dieną ir per tą pačią pliurzę brenda į namus. Nespėjanti išdžiūti avalynė, anot Vilmos, vienadienė. O tada ir kalbų atsiranda, esą daugiavaikė motina tiek išpaikinta, kad visai nevertina labdaros: viską panešioja ir meta - nei skalbia ar valo, nei susiuva ar sulopo.
Kol vyresnieji mokykloje, namuose dūzgia tik keturi mažiausieji - trys mergaitės ir dar tik vystyklus teršiantis Audriukas. Vilma įsitikinusi - tik jam reikia rimtesnės mamos priežiūros, o mergaitės jau viena kitą prižiūri. Įvairiausių klausimų nuolat apiberiama Vilma, pamaitinusi mažuosius, pradeda ruošti pietus pareisiantiems iš mokyklos. Dažniausiai tai būna tirštos sriubos, virtos bulvės, bulvių plokštainis, kartais - ir mėsos patiekalai. Sviestu pagardinti elementariausi sumuštiniai, vaikų labai mėgstama "Daktariška" dešra ant Rudzikų stalo tegali puikuotis retkarčiais - kai motina atsiima pašalpas už vaikus. Tuomet vaikai palepinami ir saldainiais ar kitais saldumynais, vaisiais.
Bene daugiausia problemų daugiavaikėje šeimoje sukelia popietė ir vakaras, kai namuose būna susirinkę visi vaikai ir pradeda pagal grafiką ruošti pamokas. Nors sename Rudzikų name yra trys kambariukai, tačiau tinkamiausia vieta vaikams rašyti - prie vienintelio virtuvės stalo. Vieni rašo, skaičiuoja, skaito, kiti trūkčioja jų sąsiuvinius, atiminėja parkerius, nugvelbia pieštukus - tiek tos ruošos ir būta. Būna, kad pamokos taip ir lieka visai neparuoštos. Dabar sunkiausia daugiausia namų darbų turinčiam devintokui Vidmantui: laukdamas, kol namuose atsiras laisvas ir ramus kampas, vaikinas priverstas laukti nakties. Anot Vilmos, koks tada gali būti mokslas, kai galva per visą dieną išbelsta ir kankina vienintelė svajonė - priglusti prie pagalvės.
Miega Rudzikų vaikučiai labai glaustai - lovose po kelis. Patalų priklojama ir ant žemės. Tokia kasdienybė seniai visiems nusibodusi, tačiau išeitis tėra viena - įkurtuvės naujajame name, kurio šiandien pastatytos tik sienos.
Namo statyba - daugiavaikės šeimos avantiūra
Mintį statytis namą Rudzikai subrandino bene prieš ketverius metus, kai kasmet gausėjančiai šeimynai pasidarė nepakenčiamai ankšta. Pakankamai lėšų tam Rudzikai neturėjo. Tačiau sutuoktiniai buvo įsitikinę, kad daugiavaikėms šeimoms, kurias, katastrofiškai mažėjant gimstamumui Lietuvoje ir nykstant tautai, šalies valdžia turi tik skatinti, "kažkas vis tiek padės".
- Sako, leidomės į avantiūrą, bet šiandien jau galime pasakyti, kad ši avantiūra turės laimingą pabaigą, - šypsosi Vilma Rudzikienė. - Vieni mus vadina įkyriais, kiti - atkakliais, vieni sveikina, kiti apkalba. Bet juk pradėtą darbą privalu baigti - taip mokau ir savo vaikus. Mes net nebūtume pradėję statybų, jeigu valdžia nebūtų žadėjusi. Vyras mėgsta sakyti, kad per tą laiką, kiek buvome maitinami pažadais ir laukėme, jis vienas, klūpodamas prie bažnyčios, net baltais centais jau būtų surinkęs reikiamą sumą.
Moteris įsitikinusi, kad ateinantį rudenį gausioji šeimyna patirs naujakurių džiaugsmus ir rūpesčius - mėgausis erdve naujajame name, po kurio stogu bus ne tik didelė virtuvė, bet ir septyni kambariai bei - svarbiausia - vonia!
O ar įkurtuvių džiaugsmą padidins nauji gandrai? Vilma juokiasi, kad Rudzikučių - trijų berniukų ir aštuonių mergaičių - jau užteks. Šitaip ji manė ir gimus penktajam vaikeliui - dabar devynerių metų Loretai. Nors visi pirmieji penki vaikai gimė gana lengvai, sutuoktiniai buvo nusprendę jais ir apsiriboti. Tačiau likimas, anot Vilmos, matyt, panoro kitaip, jeigu net saugojantis kūdikėlių dar "prisiuntė". Beje, daugiavaikė motina paneigė seną tiesą, kad kiekvienas vėlesnis kūdikis - vis lengvesnis gimdyvės "rezultatas".
- Jeigu bus taip skirta, gimdysiu dar, - atsiduso ir nusišypsojo Vilma. - Juk dabar aš jau nieko nemokėčiau dirbti - esu tik mama. Jeigu daugiau moterų ryžtųsi mano likimui, neleistume Lietuvai išnykti!
********
Neseniai paskelbtais šalies Statistikos departamento duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo dramatiškai - 224 000 (6,4 procento). Pernai šalyje gimė 31 500 vaikų. Lyginant su 1990-ųjų duomenis, tai 25 000 vaikų mažiau. Net ir 2000-aisiais naujagimių būta 2 700 daugiau negu po metų.
