Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kasmet į užsienio šalis keliaudavau su "Novaturo" kelionių agentūra. Kelis kartus buvau Turkijoje, aplankiau Egiptą, Ispaniją ir niekada kelionės metu neteko susidurti su kokiomis nors problemomis. Minėtos kelionių agentūros gidai, kaip būdavo galima įsitikinti nuo kelionės pradžios iki pabaigos, dirbdavo iš visos širdies, su įnoringaisiais keliautojais bemat rasdavo bendrą kalbą, akimirksniu išspręsdavo visus kilusius nesusipratimus. Tad net nekilo minčių, kad kitų agentūrų atstovai gali darbuotis kitaip, o jeigu tiesiai šviesiai - nusispjauti į keliaujančiuosius...
Balandžio pabaigoje, netikėtai gavusi trumpų atostogų, su dvylikamečiu sūnumi išsiruošiau į Tunisą. Šiai kelionei turėjau pasiruošti per... vieną dieną. Pasirinkau "Omnituro" kelionių agentūrą, mat tik ši agentūra nurodytą dieną siūlė skrydį į minėtą egzotišką šalį, be to, skrydis buvo numatytas iš Kauno oro uosto, o tai man, kaunietei, buvo didelis patogumas.
Monastyro oro uosto prieigose turėjome gerokai "pakursuoti" pirmyn atgal, kol tarp daugybės kitų agentūrų stendų pastebėjome mažulyčiu šriftu užrašytą "Omnituras". Kaip netrukus paaiškėjo, panašių problemų kilo ir kitiems keliauninkams iš Lietuvos. Pajuokavome, jog agentūrai reikėtų paaukoti po litą kitą, kad tokių problemų nekiltų į Tunisą atvyksiantiesiems vėliau...
Reikiamais maršrutais išskirsčiusios visus atvykusiuosius, dvi gidės atsisėdo į autobusą, važiavusį Suso ir Hamameto kurortinių miestelių link. Džiaugdamiesi karšta Afrikos saule, turistai nekantraudami laukė elementariausios informacijos... Tačiau taip ir neprisistačiusios, nepasisakiusios net savo vardų, dvi jaunutės šviesiaplaukės su ryškiu akcentu (matyt, rusaitės) pasiteiravo, ar turistai neprieštarautų, jei būtų kalbama rusų kalba, ir, net nelaukdamos atsakymo, pratarė: "Zdrastvuite, uvažajemije turisti..." Vyresniosios kartos keliautojams, dar neužmiršusiems rusų kalbos, nieko tokio, tačiau šios kalbos nemokantys vaikai tik beviltiškai dairėsi pro autobuso langus ir nepaliaudami tampė už rankovių tėvelius teiraudamiesi, ką gidės pranešančios... Tiesą sakant, ne kaži ką jos tuo metu ir tepasakė: informavo, jog tądien Tunise - geras oras (tarsi patys to nebūtume jautę), kad jūros vanduo - per 20 laipsnių (beje, tai buvo netiesa - jūra buvo teįšilusi vos iki 14 laipsnių) ir pranešė, kada bus registruojami keliautojai į siūlomas ekskursijas.
Mudu su sūnumi buvome nusipirkę kelialapį į viešbutį "Marhaba", esantį Suso miestelyje. Tad kai autobusas sustojo prie "Marhaba Club", o gidė mums paliepė lipti lauk, nustebome. Kaip suprasti - juk turėjome būti apgyvendinti kitame viešbutyje? Gidė paaiškino, jog "Marhaba Club" - to paties savininko viešbutis, vadinasi, nėra jokio skirtumo, kur gyventi. Ką gi, įsikūrėme ten, kur buvo liepta... Ir jau tą patį vakarą susidūrėme su problemomis: vos keliolika turistų teapgyvendinusiame didžiuliame viešbutyje dar buvo intensyviai atliekami remonto darbai. Nuolatinis beldimas, kalimas, meistrų šūkaliojimai buvo niekis, palyginus su kitąryt po gyvenamąsias patalpas plačiai pasklidusia dažų smarve. Nevalingai trindami akis ir braukdami ašaras (ir aš, ir sūnus esame alergiški) išdrįsome pareikalauti, kad būtume iš čia iškelti, tai yra apgyvendinti ten, kur priklauso.
Ir pati vos galėdama kvėpuoti, gidė mūsų reikalavimą, regis, suprato ir palaikė. Tiesa, įspėjo, jog ir "Marhaboje" remonto darbai dar nebaigti. Laimė, ten bent jau buvo spėta viską, ką reikėjo, išdažyti...
Daug informacijos - netiksli
Oro uoste, vos atvykę, gavome ekskursijų tvarkaraštį. Žinodami, kurią dieną kokios ekskursijos organizuojamos, su sūnumi pasitarėme, kur važiuosime, ką kurią dieną veiksime. Tačiau kai susitikimo su gide metu panorome į ekskursijas užsiregistruoti, paaiškėjo, jog net dviejų ekskursijų laikas yra pasikeitęs. Labiausiai nuliūdino tai, jog ekskursija į Tuniso sostinę bei aplinkines įžymybes bus ne pirmadienį, kaip nurodyta tvarkaraštyje, o antradienį. O juk naktį iš antradienio į trečiadienį jau turėsime išvykti iš viešbučio į namus, vadinasi, būsime labai pavargę! Ką gi, kitokio pasirinkimo nebuvo...
Beje, sužinoję, kad ekskursija - iškyla laivu - vyks anglų kalba, jos atsisakėme iš principo - nusprendėme ją užsisakyti vietinėje agentūroje...
Įtardami, jog nebus lietuviškai kalbama ir dviejų dienų ekskursijos į Sacharos dykumą metu (kaip vėliau paaiškėjo, mūsų įtarimai pasitvirtino), šios ekskursijos irgi atsisakėme (sūnus labai menkai supranta rusiškai). Na, o tie kelionės draugai, kurie vis dėlto išsiruošė į šią ekskursiją, vėliau atvirai keiksnojo ir pagrįstai piktinosi. Girdi, negana to, kad gidės ekskursiją vedė ne lietuvių kalba, per daugiau nei 500 kilometrų kelionę į priekį (ir tiek pat kitądien atgal) jos esą teišlemeno vos po kelis sakinukus! "Išprususios" gidės esą pranešdavo, kad autobuso dešinėje auga medžiai, o kairėje - daug smėlio... Apie nepaprastai įdomaus krašto istoriją, įdomybes, žmonių gyvenimą ir t. t. esą buvo veltui klausiama. Gidės arba atsakydavo: "Na, šito tiksliai negalime pasakyti, reikėtų pasitikslinti", arba apsimesdavo išvis neišgirdusios, kad klausiama. O kai esą vienas turistas pasiteiravo, kur tą "dykumos miražą" pamatyti, gidė jam neva piktai atšovė: "O tu apskritai ką nors matai?"
Ne pyragai turistams buvo ir ekskursijos į Tunisą metu. Kadangi norinčiųjų apsilankyti sostinėje teatsirado vos trylika, turistai buvo vežami mikroautobusiuku ir... džipu. Į džipą sulipo mažiausieji vaikai - jiems gidė (iš kur žinoti jos vardą - neprisistatė!) žadėjo ekskursiją vesti lietuviškai (!), o tų vaikučių tėveliams teko dardėti mikroautobusu. Kaip vėliau tie vaikučiai užsiminė, gidė jiems nieko nepapasakojo - beveik visą kelią snūduriavo...
Na, o "mikroautobusinius" keliauninkus lydėjo tunisietis gidas, vardu Saidas. Jis per gerą pusdienį spėjo ne tik nušviesti turtingą krašto istoriją, bet ir be galo daug papasakojo apie šiandieninį tunisiečių gyvenimą, džiaugsmus ir bėdas, socialinę ir ekonominę politiką... Saido nuoširdumas visus tiesiog pakerėjo... Be abejo, niekas nesiruošia "Omnituro" gidžių žinių lyginti su vietinių gidų žiniomis, tačiau elementariausią informaciją apie šalį, kurioje laikinai dirbi, reikėtų bent jau ant lapo susirašyti. Ir neklaidinti turistų skaičiais "iš lubų", kuriuos vėliau vietinis gidas turi diplomatiškai paneigti... Be to, turbūt ne veltui sakoma, jog bet kokius nesklandumus padeda įveikti paprasčiausias dalykas - nuoširdumas, komunikabilumas, malonus ir šiltas bendravimas. To iš "Omnituro" gidžių pusės pasigedo visi turistai.
Nesiteikė informuoti
Nors "Omnituro" gidės, kaip sužinojome, buvo įsikūrusios tame pačiame viešbutyje, kur gyvenome ir mudu su sūneliu, ir net tame pačiame trečiajame aukšte, nė viena nėsyk nesugebėjo užsukti ir pasiteirauti, kaip jaučiamės, ar neturime kokių pageidavimų... Susikirtus keliams prie baseino, jos arba apsimesdavo mūsų nepastebėjusios, arba atsainiai prakošdavo pro dantis "laba diena" ir skubiai nužingsniuodavo kuo toliau... Jokio bendravimo, jokio nuoširdumo...
Beje, ne iš gerbiamų gidžių sužinojome ir apie tai, kad Tunise pasikeitė laikas - nuo gegužės 1-osios laikrodį reikia pasukti viena valanda į priekį. Apie tai mus informavo viešbučio patarnautojas, kai užsisakinėjome ekskursiją į iškylą laivu. Tuo tarpu gidės tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusios, nors po to su jomis teko ne kartą susitikti.
O, kad žinotumėte, kaip "šauniai" buvome informuoti, kada būsime paimti iš viešbučio išvykimo dieną! Užuot užsukusios į kambarį ar bent paskambinusios telefonu, gidės pro durų plyšį įkišo popiergalį, ir dar su visokiais taisymais bei braukymais! Taip ir nesuprasdami, kada reikia būti pasiruošusiems - ar pusę trijų nakties, ar pusę ketvirtos, šią informaciją tikslinomės iš kitų tos pačios grupės turistų, nes gidžių rasti nepavyko...
Žodžiu, kone kiekviename žingsnyje "Omnituro" gidės rodė pavyzdį, kokie turizmo agentūros atstovai neturėtų būti... Gerai nors tiek, kad visas viešnagės Tunise metu patirtas nuoskaudas gerokai aptirpdė vietos gyventojų nuoširdumas, puikus oras ir nuostabi gamta...
