Remigijus RAINYS
Ukmergės rajone, Petrašiūnų kaime, gyvenanti Ona Stričkienė (69 m.) apie savo vyro Broniaus (57 m.) žūtį sužinojo ankstyvą rytą. Tiesa, nelemtą žinią atnešęs vietinis laiškanešys neišdrįso retai iš lovos besikeliančiai pirmosios grupės invalidei tiesiai pasakyti, kad Broniaus nebėra, o tik pranešė, kad kelyje Ukmergė - Molėtai, netoli buvusios Paprieniškių kaimo parduotuvės, arkliu pakinkytame vežime matė sukniubusį nejudantį B. Stričką ir pasiūlė jo sūnui Albertui (28 m.) vykti drauge pasižiūrėti, kas ten atsitiko. Laiškanešio automobiliu nuvykę į įvykio vietą vyrai jau rado policijos pareigūnus, kurie nelaimėlio kūną ruošėsi gabenti teismo medicinos ekspertams, nes išoriškai jį apžiūrint smurto žymių beveik nebuvo matyti.
Bandė išsivežti benzinpjūklį
Prieš tai bemiegę naktį belaukiant vyro praleidusi moteris tikino, jog ir ji, ir jos sūnus išgyvena netekusi vyro, nors gyvenimas su juo labiau panėšėjo į pragarą. Net rytą prieš savo žūtį B. Strička namie buvo sukėlęs konfliktą. Pirmiausia jis užsipuolė lauko virtuvėje triūsiantį sūnų, kad šis dar neišėjęs šienauti, ir pats griebęs dalgį kiek pamosavo į tvartą vedančiame takelyje. Kai Albertas į prieangį grynu oru pakvėpuoti išvestai mamai riktelėjo, jog, matyt, vėl prasidėjo jaunatis, Bronius pagrasino jam parodysiąs mėnulio fazę ir bandė lauko virtuvėje užsidariusį sūnų pasiekti dalgio ašmenimis. Pagalbos besišaukusios Onos niekas neišgirdo. O ir išgirdę aplinkiniai žmonės vargu ar būtų skubėję į pagalbą, nes panašios scenos šioje sodyboje kildavo nuolat. Taip ir neprasibrovęs iki sūnaus Bronius, anot žmonos, pagrasino, jog abu papjausiąs arba užsiundysiąs visus penkis pažįstamus "mafiozus", kurie tik ir laukia, kol jis už žmogžudystę jiems sumokės, tada pasikinkė į "ponišką" vežimaitį su minkšta pasoste savo kumelę Gaišą. Vyriškis į ratus įsikrovė ir neseniai išsimokėtinai pirktą benzininį pjūklą "Husqvarna", už kurį tebuvo sumokėjęs pirmąjį įnašą, bei įsibaiminusiai šeimynai pareiškė, jog parduos bene dvigubai brangesnį įrankį už 300 litų, kad turėtų už ką atsipagirioti. Kol tėvas tvarkė pakinktus, Albertas suspėjo benzininį pjūklą paslėpti žolėse ir pats pasislėpti, todėl labai nepatenkintas Bronius kažkur išsidangino vėl pagrasinęs grįžęs susidoroti su namiškiais.
30 metų gyveno "pragare"
Po pirmojo vyro mirties našlavusi Onutė už dvylika metų jaunesnio B. Stričkos ištekėjo prieš 30 metų. Moteris teigia tuomet pagailėjusi iš Ukmergės į šiuos kraštus atsibasčiusio jaunuolio, kurį neva iš namų išvarė tėvai. Vėliau paaiškėjo, kad Broniaus gimdytojai iš tiesų nebeįsileido savo atžalos į namus, neapsikentę jo nuolatinio smurto ir pinigų atiminėjimo. Nors savo žmonai Bronius buvo pasižadėjęs pasikeisti, tačiau agresyvumas prasiverždavo kiekvieną kartą, kai jis pasigerdavo. B. Strička nesušvelnėjo ir gimus sūnui, o berniukui paaugus jį nuožmiai terorizuodavo. Vaikui nuo tėvo smurto kartais tekdavo slėptis net šuns būdoje. Motinos teigimu, net ir užaugęs Albertas dažnai miegodavo ne savo lovoje,o glausdavosi daržinėje ant šieno ar pas kaimynus. Vėliau nuo Broniaus smūgių sūnui sutriko klausa, tačiau labiausiai kentėdavo Onutė. Vyriškis savo pačią kuldavo be jokios dingsties, vos tik ši jam paprieštaraudavo ar mėgindavo užtarti sūnų. Savo moterį Bronius ne kartą buvo sudaužęs taip, jog jai tekdavo ilgai gydytis ligoninėje. Tiesa, apskųsti smurtautoją pareigūnams O. Stričkienė ir jos sūnus bijojo, nes vyras grasino, jog kada nors vis tiek sugrįš iš kalėjimo ir visus išžudys. Todėl Ona jam "atleido", kai jis jai sulaužė ranką, gydytojams teigė, jog pati griuvo net tada, kai Bronius taip sužalojo jai koją, kad po operacijos ji sutrumpėjo net dešimčia centimetrų. Tikrojo kaltininko moteris nenurodė net tuomet, kai įdūkęs vyriškis jai nuplikė šoną vedančiu vandeniu, o kitą kartą ant kojų išvertė puodą verdančios putros kiaulėms.
Bronius "krikštytojas"
Netoliese gyvenantys Stričkų kaimynai vienu balsu tvirtino, kad apylinkėse neliko nė vieno Broniaus "nepakrikštyto" gyventojo. Ne per seniausiai vyriškis gelžgaliu išdaužė netyčia į jo valdas apsisukti įvažiavusio tolimesnio kaimyno automobilio "Audi" langus ir aplamdė variklio dangtį. Tiesa, kitą rytą jis pats atskubėjo pas nukentėjėlį ir pasiūlė už padarytą skriaudą pasiimti veršį. Žmogus sutiko, nes tikėtis pinigų iš invalidumo pensiją tegaunančio vyriškio buvo beprasmiška, o ir užsitraukti agresyviojo vyriškio rūstybės nesinorėjo. Kiti su B. Strička susidūrę žmonės nukentėjo labiau, nes neprognozuojamo elgesio vyriškis laužtuvu buvo aplamdęs ne vienam šonus. Girtas Bronius nesigailėdavo nei jauno, nei seno. Įkaušęs vyriškis užsipuldavo ir mušdavo net namuose miegančius žmones, o išsiblaivęs jų atsiprašinėdavo. Jei nepavykdavo įtikinti nesiskųsti geruoju, B. Strička griebdavosi grasinimų. Kartą smarkiai laužtuvu praskėlęs galvą pas sūnų atėjusiam draugui, namų despotas visą naktį jų neišleido net pas medikus saugodamas, jog šie nepasiskųstų policijai. Ona tikina, jog jos Albertas iki šiol gyvenimo draugės taip pat nesusirado tik per tėvo išdaigas. Kai Albertas su savo drauge vasarą buvo išėjęs maudytis, tėvas sukabino ant tvoros visus merginos rūbus ir bjauriai keikdamasis prisakė jai daugiau čia nesirodyti. Atrodo, jog kaimynai baiminasi net mirusio B. Stričkos, nes, noriai pasakoję apie visas patirtas bėdas ir patyčias, kategoriškai nesutiko, jog būtų minimi jų vardai ar pavardės.
Žiaurumo mokykla
Bronius žmonai dažnai girdavosi, jog tikrą žiaurumo mokyklą išėjo dar tarnaudamas sovietinėje armijoje. Mat tuomet tarnybą jam teko atlikti Vidaus tarnybos daliniuose, saugojusiuose kalinius. Vyriškis su pasimėgavimu prisimindavo, kaip su tarnybos draugais tyčiodavosi iš nuteistųjų bei juos kankindavo. Vyresnybė į tai žiūrėdavo pro pirštus, todėl buvęs raudonkepuris įprato būti nebaudžiamas. Matyt, tarnybos kariuomenėje metu patirti įspūdžiai paliko gilius pėdsakus jaunuolio psichikoje ilgiems metams, nes Ona pastebėjo, jog vyras agresyvus tapdavo ne tik išgėręs, bet ir per kiekvieną mėnulio jaunatį. Beliko tik stebėtis, jog nuo jo kentėję žmonės šitiek metų nesiskundė. O. Stričkienė sakė, kad buvo pradėjusi vyro jai bei kitiems daromas skriaudas rašyti į storą kontorinę knygą, bet kartą Bronius ją aptiko ir sudegino. Moteris žinojo, kad vyras ją ir sūnų ketino nušauti ir tuo tikslu iš tolėliau gyvenusio vyriškio norėjo įsigyti nelegaliai laikomą šautuvą žadėdamas už tai atiduoti veršiuką. Tačiau šautuvo savininkas tokių mainų atsisakė tvirtindamas, jog nuo pokario saugotas ginklas visiškai surūdijo ir jis juo atsikratė.
Gyventi bus ramiau
Paskutinę savo gyvenimo dieną B. Strička į namus dar buvo sugrįžęs apie pietus ir pavakarę, kiekvieną kartą pasirodydamas vis labiau apgirtęs. Apie 20 valandą vakaro pažadėjo, jog jo artimieji šios nakties nebeišgyvens, ir žiauriai pliekdamas kumelę išdardėjo į Petrašiūnų kaimą. Gaiša savo šeimininko baidėsi ne mažiau nei namiškiai, nes vargšą gyvulį jis kankindavo ne mažiau nei juos. Kartą, kai kumelė užklimpo pavasario purvo subjaurotame kieme, Bronius atsinešė kuolą ir tol pliekė savo visų ūkio darbų pagalbininkę, kol ta parkritusi ant žemės pradėjo dusti pakinktuose. Tuomet beveik niekada su peiliu nesiskyręs vyriškis nupjovė kamanas ir gyvulį išlaisvino. Ona sakė pirmą kartą mačiusi, kaip kumelė į tvartą ėjo šlitinėdama, tarsi girta. Nuo to laiko Gaiša, skirtingai nei kiti arkliai, gavusi laisvę niekuomet nesukdavo namų link. Kartą iš elektrinio piemens saugomos ganyklos ištrūkusią kumelę pavyko surasti tik netoli Antakalnio kaimo. Todėl nenuostabu, kad ir tą naktį savo nebegyvą šeimininką Gaiša nugabeno į tas pačias apylinkes, prie gretimame Paprieniškių kaime esančios parduotuvės. Vežimaičio ratų paliktos žymės rodė, jog Gaiša čia trypinėjo gana ilgai. Teismo medicinos ekspertui nustačius, jog B. Stričkos mirtis vis dėlto buvo smurtinė, nes, pirminiais duomenimis, vyriškis mirė nuo smūgio į krūtinę, prasidėjus vidiniam kraujavimui, šio įvykio aplinkybes tiriantiems pareigūnams teko rekonstruoti visų nelaimėlio paskutinių valandų įvykius. Nustatyta, jog paskutinis B. Stričką gyvą matė Petrašiūnuose gyvenantis Saulius Bernotavičius (37 m.). Nors vyriškis ir jo artimieji teigė, jog Bronius su Sauliumi tik išgėrė savo atsivežtą butelaitį bei išvažiavo savo keliais, ketindamas pas kažką pirkti žoliapjovę, ir tarp jų nekilo jokio konflikto, tačiau S. Bernotavičius buvo nugabentas į policijos komisariatą patikslinti savo parodymų.
Kitą dieną jau dukart našle tapusi Ona Stričkienė sulaukė viso būrio kaimynių ir kaimynų. Pareiškę tradicinę užuojautą, Daugeliškio gyventojai nedviprasmiškai užsiminė, kad dabar ir jai, ir jiems gyventi bus ramiau. Kaimynai tikino, jog Stričkų sodybos vengdavo tik dėl Broniaus agresyvumo, ir žadėjo našlei pagelbėti visuose ūkio darbuose bei maistu. Moterys sakė, kad dabar pas Oną apsilankys nešinos net savo iškeptais pyragais bei kepsniais.
